skip to Main Content
Menu

Stepono kalėjime aidėjo ir moterų aimanos

Kultūros paveldo sargai siūlo saugoti ne tiktai restauruotą Šv.Stepono bažnyčią, bet ir šalia jos veikusį kalėjimą, kurio istorija yra vis dar palyginti menkai tyrinėta.

Arūnas Dumalakas  „Lietuvos rytas“  „Sostinė“

2020-11-07

 

Keliaudamas Panerių gatve link autobusų stoties retas vilnietis susimąsto, kad šalia Šv.Stepono bažnyčios dar ir pokariu veikė kalėjimas.

Stepono kalėjimu vadinama įstaiga buvo vienintelė Vilniuje, kurioje kalėjo moterys. Šiame kalėjime buvo vykdoma ir mirties bausmė.

Kultūros paveldo vertinimo taryba artimiausiu metu ketina svarstyti ne tik Šv.Stepono bažnyčios, bet ir Stepono kalėjimo kanceliarijos pastato apsaugos klausimus.

Visas vienuoles iškraustė

Tvorų apjuostame kvartale tarp Šv.Stepono ir Panerių gatvių dar ir pokariu aidėjo kalinių šūksniai.

Nors marijavičių vienuolyno pagrindinis pastatas, kuriame nuo 1862 metų caro įsaku buvo įkurtas kalėjimas, neišliko, kiti įkalinimo įstaigos pastatai stūkso iki šiol.

Įsteigus kalėjimą vienuolės buvo perkeltos į benediktinių vienuolyną prie Šv.Kotrynos bažnyčios. Tuo metu Šv.Stepono bažnyčia palikta kaip Visų Šventųjų bažnyčios filialas.

Kiti vienuolyno pastatai taip pat buvo parduoti Vilniaus gubernijos kalėjimų valdybai ir pritaikyti kalėjimo reikmėms. Centrinis Šv.Stepono bažnyčios įėjimas atsidūrė kalėjimo teritorijoje ir buvo užmūrytas.

Tik po pusšimčio metų kalėjimo vadovybė tuomečio kunigo Djakovskio rūpesčiu perleido bažnyčiai dalį žemės, dvasininkas pasirūpino perkelti tvorą, skiriančią kalėjimo kiemą nuo bažnyčios, buvo atstatytas centrinis įėjimas ir išgrįsta cementinėmis plytelėmis atgauta aikštelė.

Statant sieną kalėjimo teritorijoje smarkiai apardyta Šv.Roko koplyčia. Klebono rūpesčiu koplytėlė buvo restauruota.

Atsitverti nuo kalėjimo kleboną skatino ir tai, kad jo teritorijoje šalia šiaurinio įėjimo į bažnyčią buvo didžiulė dvokianti paplavų duobė.

Pavertė gyvenamuoju namu

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 metais kalėjimas buvo uždarytas.

Sovietų Rusija 1921 metais Stepono kalėjimą perdavė Lenkijai, jis lenkiškai buvo vadinamas „Stefanskie“. Perdavimo akte nurodyta, kad apleisti pastatai buvo šeši: vyrų ir moterų kalėjimų bei 4 pagalbiniai.

Vienu metu čia buvo įkurti bėglių ir repatriantų namai, o 1923 metais Lenkijos teisingumo ministerija skyrė Lukiškių kalėjimo viršininką atsakingu už Stepono kalėjimo remontą. Jame buvo numatyta laikyti net apie 800 kalinių.

1925 metų sausį jis ėmė veikti kaip baudžiamasis tardymo kalėjimas – jam buvo priskirtas antrosios klasės režimas.

Tik apie 1961 metus dviejų aukštų buvęs moterų kalėjimas prie pat Panerių gatvės tapo trijų aukštų gyvenamuoju namu.

Sugebėjo pabėgti tuneliu

Nors apie Stepono kalėjimą istorikai užsimena, nemažai istorinės medžiagos apie jį surinkęs privatus detektyvas Olegas Rimanas.

Anot jo, Stepono kalėjimas išskirtinis tuo, kad apie 1931 metus tapo vien moterų kalėjimu ir veikė iki 1939 metų.

Vilnių grąžinus Lietuvai moterų kalėjimas buvo paliktas, jo viršininku 1940 metų gegužę buvo paskirtas Vytautas Budrys.

Lietuvai praradus nepriklausomybę jau po pusmečio veikė dvylika NKVD kalėjimų, iš jų du – Vilniuje.

Vienas – Lukiškių, antras – buvęs Stepono moterų kalėjimas. Abiejuose buvo kalinami ir vyrai, ir moterys.

O.Rimanas aptiko ir pasakojimą apie kalinių pabėgimą iš Stepono kalėjimo. Jį papasakojo rašytojas Hermanas Krukas, rašęs atsiminimus apie Vilniaus getą ir stovyklas.

Kalėjime keliskart per savaitę būdavo vykdoma mirties bausmė vokiečių kareiviams. 1942 metų rugsėjį keletas dezertyrų pabėgo požeminiu tuneliu.

Bėglius laisvėje kiti vokiečiai aprūpino ir drabužiais, ir dokumentais.

Stepono kalėjime buvo kalinami nepaklusnūs režimui vokiečių armijos kareiviai.

Gelbėtoją sušaudė kieme

Viena ryškiausių šio kalėjimo istorijų, kurią tyrė istorikė Dalia Epšteinaitė, yra vermachto feldfebelio austro Antono Schmido.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilniuje jis buvo paskirtas vadovauti skirstymo punktui netoli geležinkelio stoties, kur atitrūkę nuo dalinių kareiviai būdavo siunčiami atgal į frontą.

Kartu jis vadovavo dirbtuvėms, kuriose dirbdavo ir amatininkų iš Vilniaus geto – siuvėjų, batsiuvių. Jis turėjo teisę pats juos pasirinkti gete. A.Schmidas sugebėjo iš Vilniaus geto išgelbėti ir perkelti į kitus miestus apie 350 žydų.

1942 metų sausį jis buvo suimtas ir įkalintas Stepono kalėjime. Vasario 25 dieną karo lauko komendantūros tribunolas nuteisė jį mirties bausme.

Balandžio 13 dieną jis, kaip Reicho išdavikas, buvo sušaudytas kalėjimo kieme drauge su šešiais dezertyrais. Jie visi buvo palaidoti Antakalnio karių kapinių pakraštyje.

A.Schmido išgelbėtas poetas Hermanas Adleris po karo jam paskyrė du eilėraščių rinkinius ir sukūrė filmą „Feldwebel Anton Schmid“.

Į Vilnių veždavo kalinius iš Rusijos ir Lenkijos

Kadaise Vilnius garsėjo kaip kalėjimų miestas. Juose buvo kalinami ne tik vietos kaliniai, bet ir atvežami nuteistieji iš Rusijos ir Lenkijos.

Kalėjimu buvo paversta ne tik Šv.Stepono bažnyčia ir šalia esantis vienuolynas, bet ir dominikonų vienuolynas. Jis buvo pertvarkytas 1846 metais.

1869 metais kalėjimas buvo įkurtas Sluškų rūmuose dabartinėje T.Kosciuškos gatvėje. Jis pavadintas etapiniu katorgos kalėjimu, vėliau – politinių kalinių kalėjimu „Citadelė Nr.14“.

Pagrindinis Vilniaus kalėjimas buvo 1819–1820 metais pastatytas Vilniaus gubernijos kalėjimas-tvirtovė Lukiškėse. Jis iki mūsų dienų neišliko.

Dabartinis Lukiškių kalėjimas buvo pastatytas 1901–1904 metais truputį kitoje vietoje.

Back To Top