skip to Main Content
Menu

DELFI Plius Gyvenimas/Visuomenė Ar mano vyras man neištikimas? Mitais apipintas privataus detektyvo darbas iš arti

Sigutė Limontaitė 2020 m. lapkričio 7 d.

Beveik žemę siekiantis apsiaustas, veidą dengianti skrybėlė, fotoaparatas dideliu objektyvu. Dar pridėjus antikvarinį automobilį ir be paliovos pilantį lietų išeitų neblogas filmuose rodomų privačių detektyvų portretas. Jie gali išsiaiškinti, ar jūsų mylimasis vaikšto „į kairę”, ar jūsų darbuotojas nenutekina slaptos informacijos, ar jūsų vaikas po pamokų už kampo netraukia suktinės, ar kur pradingo 50 metų nematytas brolis. Kitaip jie dar buvo vadinami sekliais, tačiau tokio epiteto šiuolaikiniai detektyvai kratosi. Lietuvoje šios profesijos žmonių taip pat esama ir jų darbas ne visai toks, kokį įsivaizduojame.

Privatūs detektyvai Lietuvoje legaliai atsirado prieš 5-erius metus. Iki nepriklausomybės jų nebuvo, po jos ėmė rastis šen bei ten, teikė paslaugas taip, kaip suprato. 2015-aisiais buvo priimtas Privačios detektyvinės veiklos įstatymas, kuris nesikeitė iki šiol. Jame numatyta, kad šia veikla gali užsiimti asmenys, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, atitinkantys nepriekaištingos reputacijos nuostatas, praeiti specialią Policijos departamento (PD) patikrą. Dvejų metų darbo teisėsaugoje patirties neturintys asmenys turi lankyti detektyvų kursus. Visi turi išlaikyti egzaminą. Išlaikiusiems PD išdavė pažymėjimus – leidimus teikti detektyvų paslaugas privačiai. Šiuo metu tokių detektyvų Lietuvoje yra 20. Nuolat užsiimančių šia praktika yra kiek daugiau nei pusė, nes kai kurie iš jų veiklos taip ir nepradėjo.

„Aš gavau pažymėjimą pats pirmas Lietuvoje, mano komandos nariai – iš karto po manęs. Pirmoje grupėje buvo 5 kandidatai, visi išlaikiusieji iki šiol dirba. Susibūrėme į privačių detektyvų grupę „Rimanas ir partneriai”, kurio branduolys įsikūręs Vilniuje, tačiau turime partnerių ir kituose miestuose, jei reikia, dirbame ir regionuose ar užsienyje.

Tai nėra verslas, kaip sakė vienas verslininkas, o labiau – amatas, žmonėms šių paslaugų nereikia kasdien, kaip, pavyzdžiui, advokatų. Mūsų paslaugų prireikia, kai žmogui skauda ar turi kokią sunkiai išsprendžiamą problemą”, – sako pirmasis Lietuvoje legalus privatus detektyvas Olegas Rimanas, sutikęs pasidalinti šio darbo užkulisiais.

– Su kokiais prašymais žmonės dažniausiai kreipiasi į jus pagalbos?

– Deja, prašymai dažnai būna patys „neskaniausi”, turbūt kas trečias ateina dėl neištikimybės įrodymų surinkimo. Daug kas mano, kad mes tiesiog sekame žmones, bet tai ne visai tiesa. Viena iš įstatymo mums leidžiamų paslaugų – duomenų rinkimas, kurie civilinėse skyrybų bylose gali būti panaudoti, kaip neištikimojo kaltės įrodymas. Bylos metu žmogus tuos įrodymus turi pateikti pats. Tarkime, žmona prašo nutraukti santuoką dėl vyro neištikimybės, vaikų nepriežiūros, finansinio šeimos neaprūpinimo. O kaip jai gauti tuos įrodymus – kreiptis į detektyvus. Čia iškyla dilema, kaip tai padaryti nepažeidžiant asmens privatumo. Mes dažniausiai kviečiame prisijungti advokatus, klientą ir tada prasideda kūryba, strategijos kūrimas, kaip atlikti darbą.

Taip pat neretai kreipiasi verslai dėl apsaugos nuo komercinio šnipinėjimo, konfidencialios informacijos apsaugos. Tikriname patalpas, ar nėra įrengtų pasiklausymo įrenginių. Surenkame medžiagą, ar darbuotojai arba konkurentai nenutekina itin svarbios informacijos. Šią paslaugą privačiai ir teisėtai, kaip detektyvai, kol kas atliekame vieninteliai Lietuvoje. Kartais susiduriame su klausimu, ar tai nesikerta su teisėsauga, mat būna, kad teisėsauga įrengia „blakių” ar kitų dalykų, o mes jas galime surasti. Iš vienos pusės, įstatymas mums suteikia teisę tai daryti, iš kitos pusės, jeigu randama šnipinėjimo įranga, mes privalome informuoti teritorinę prokuratūrą, atiduoti rastą įrangą. Nuolat atnaujiname paieškų įrangą, nes technologijos tobulėja ir šnipinėjimo srityje, o ir gerai žinome, kaip atlikti tokius tikrinimus, nes daugybę metų dirbome teisėsaugoje.

Dar viena iš dažniausiai pasitaikančių kreipimųsi – patikimumo patikra. Aišku, dabar daug informacijos galima rasti internete, tačiau mūsų renkami duomenys kur kas detalesni. Pagal įstatymą, mums leidžiamas baigtinis paslaugų sąrašas, kurį galime siūlyti, kaip privatūs detektyvai. Tačiau dar prieš 13 metų įkūrėme bendrovę, kuri teikia paslaugas, nepatenkančias į tą baigtinį sąrašą. Per tuos metus užsimezgė daug šiltų ryšių su detektyvais, kontaktų visame pasaulyje, kas suteikia galimybes daug plačiau tikrinti asmenis ir jų patikimumą.

Esu didžiausios pasaulio detektyvų ir tyrėjų organizacijos WAD, su buveine JAV, Kazachstano verslo saugumo asociacijos, Ukrainos detektyvų asociacijos narys – šios narystės labai padeda klientams, ieškantiems informacijos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Patikimumo klausimas iškyla norint patikrinti, tarkime, partnerį, tiekėją, pardavėją, kuris darbuojasi kitoje šalyje ar žemyne.

Truputį rečiau, bet pasitaiko, tėvų, kurie susirūpinę savo vaikais ir jų elgesiu. Tai yra vienintelė įstatyme numatyta išimtis, kuomet nereikia informuoti vaiko ar globotinio, kad apie jį bus renkama informacija. Pasitaiko ir drastiškų situacijų, kai paaugliai išslysta iš rankų, prasideda narkotikai, blogos kompanijos, vagystės, tuomet tėvai kreipiasi į mus norėdami patikrinti vaiko aplinką ir ką jis veikia už namų sienų. Vienas iš tėvų nerimo šaltinių – narkotikai. Vaistinėse galima įsigyti testų, kurie veikia naudojant šlapimą, bet jie vargu ar tinkami tokiais atvejais. Mes turime specialius testus. Prašome tėvų atnešti vaiko daiktų, kuriuos jis liečia kasdien, tai gali būti kompiuterio pelytė, telefono dėklas, dar įvairiausi daikčiukai. Nuo jų nuimame mikrodaleles ir nustatome, ar tarp jų yra narkotikų dalelių. Jeigu yra, galime nustatyti net narkotikų grupę: cheminės medžiagos, opiatai, gamtinės ir panašiai.

Dar iš įdomesnių paslaugų atliekame istorinius tyrimus, tai reiškia, kai žmonės ieško savo artimųjų ar šaknų. Tarkime, prieš keliasdešimt metų įvaikinti ar nuo šeimos atskirti vaikai nori sužinoti, kur jų giminaičiai. Kartais ieško ne tik tolimų giminaičių, bet ir brolių ar seserų, kurių nematė daugybę metų.

– Ar privačių detektyvų paslaugos Lietuvoje – populiarios?

– Aš ir keli mano komandos nariai į darbą ateiname kasdien, yra įvairiausių einamųjų reikalų, kuriuos reikia tvarkyti. Tačiau kalbant apie paslaugų populiarumą, galiu pasakyti – jeigu mes visi uždirbame sau atlyginimą, tai jau yra super. Pandemijos metu mes, kaip ir dauguma, „sėdėjome ant nulio”. Reikia suprasti, kad kasdien eilėje klientai nelaukia. Pastarąsias dvi savaites neatėjo nei vienas naujas, tad tęsiame senus tyrimus ir turime, ką veikti, o ir reikia atlyginimus užsidirbti. Žmonės, neturintys pašaukimo, ugnelės akyse ir tyrėjo gyslelės, šiame darbe neišliktų.

Yra dalis jaunų, tik ką detektyvais tapusių žmonių, kurie irgi nori dirbti, bet yra bėda. Neturint įdirbio, patirties, tam tikrų psichologinių savybių, klientų rato, verslų, kurie pasitiki jau daugelį metų, negausi užsakymų ir net tos algos sau neuždirbsi. Yra tokių, kurie kartą per keletą mėnesių atlieka vieną tyrimą tam, kad neprarastų kvalifikacijos pažymėjimo, nes kažkurį laiką neteikiant paslaugų prarandamas detektyvo pažymėjimas.

– Kaip atrodo jūsų darbas, nuo ko pradedate tyrimą, kiek užtrunka rasti atsakymą į kliento klausimą?

– Pirmiausia susitinkame su klientu, įvertiname jo turimą informaciją ir norus, nusprendžiame, galėsime imtis, ar ne. Jeigu galime, tada tariamės, kiek kainuos ir kaip tai bus daroma. Trukmė priklauso nuo klausimo. Narkotinių medžiagų testas trunka kelias valandas, patalpų patikra irgi panašiai. Tačiau kiti tyrimai gali trukti ir metus ar ilgiau, kaip sakome klientams – termino nėra. Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Net ir policijai anksčiau būdavo numatytas bylos ištyrimo terminas – 2 mėnesiai, tačiau dabar nurodoma ištirti „kuo greičiau”. Tokių dalykų trukmės tiksliai nustatyti negali.

– Ar jūs pats akis į akį susiduriate su asmenimis, apie kuriuos renkate duomenis?

– Nelabai. Mes stengiamės nelįsti į akis, mūsų darbas – būti nepastebimiems.

– Ar į jus kreipiasi klientai dėl dingusių asmenų per rezonansines bylas?

– Būna, žinoma. Mes suteikiame dingusių asmenų paieškos paslaugą. Kalbant apie rezonansines bylas, suvokiame, kad nesame visagaliai, o rezonansines bylas tiria policija, turinti daugiau galimybių už mus. Jie tokiais atvejais padaro viską, kas įmanoma su jų galimybėmis ir įranga, o mes nematome prasmės eiti tuo pačiu keliu, kur jau ėjo pareigūnai. Jei byla – garsi, ją po kaulelį išnarsto ir teisėsauga, ir žiniasklaida, ar dar yra, ką pridėti?

Žmonės gi moka pinigus už mūsų paslaugas ir suteikti jiems vilties, imti užmokestį už darbą, kuris jau padarytas, bet nedavė rezultatų, mes negalime. Yra a la detektyvų, kurie imasi visų darbų iš eilės ir apsiima bet kokią užduotį nesigilindami, neturi filtro atsirenkant tyrimus. Paima pinigus, padaro pirmąją tyrimo dalį ir pasako, kad viskas, aklavietė. Antrosios dalies jiems ir nereikia, pakanka pinigų, gautų už pirmą. Mes to sau neleidžiame, iš pradžių įvertiname, ar galėsime pasiekti bent mažiausią rezultatą ir rasti tai, kas dar nerasta, kitu atveju net nepradedame.

– Kodėl jūs pasirinkote būtent šią profesiją, juk tam tikra prasme tai knaisiojimasis po žmonių gyvenimus?

– Nes nemoku daryti nieko kito. Kriminalinės paieškos kelią pradėjau labai jaunas, dar tarybiniais laikais. Be šio amato daugiau nieko nemoku, o kasdien žiūrėti televizorių su alumi rankoje irgi nepanašu į mane. Ne visi pareigūnai, baigę tarnyba policijoje, nori tapti vairuotojais, sodininkais ar tiesiog sėdėti namie. Manau, ilgainiui atsiras ir daugiau išėjusių į atsargą ir pasirenkančių detektyvo kelią, tik jų nebus šimtai. Šis darbas tikrai labai sunkus, o ir pajamos nėra didelės. Kitas dalykas – didelė rizika ir net ne kiekvienas policijos pareigūnas galėtų dirbti šį darbą, nes reikia daug kūrybos.

Aš esu fokusų, magijos, iliuzijos gerbėjas, vienas iš Lietuvos iliuzionistų klubo steigėjų. Mentalistas Nicholas Kin, iliuzionistai: Mantas Wizzard, Arvydas Stonys ir kiti žinomi Lietuvos veidai buvo susiję su šiuo klubu. Aš pats turiu tam skirtą savo svetainę. Ta ugnelė ir, galima sakyti, magija yra labai reikalinga dirbant detektyvu. Negana to, reikia psichologijos žinių, kartais pakanka tik išklausyti žmones.

Back To Top