skip to Main Content
Menu

DELFI Plius Gyvenimas/Visuomenė Kaip suprasti, kad jus seka? Keisčiausios pirmojo Lietuvos privataus detektyvo bylos ir amato paslaptys.

Sigutė Limontaitė 2020 m. lapkričio 11 d.

Privatus detektyvas – paslaptingai skambanti, dažniau knygose, dokumentinėse laidose ar filmuose, nei realybėje, matoma profesija. Ir nieko nuostabaus, nes jų darbas – likti nepastebėtais. Tie, kurie juos samdo, tikisi atsakymo į dažnai skausmingą klausimą. Tie, apie kuriuos duomenis jie renka, to nepastebi ir nesužino, nebent toks būtų pačių detektyvų užmojis.

Vienas iš pirmųjų privatiems detektyvams užduodamų klausimų, su jais susipažinus, dažniausiai būna „ar galite papasakoti įdomių istorijų?”. Tokių pasakojimų esama gausybė, mat dauguma Lietuvoje šiuo metu dirbančių privačių detektyvų savo karjerą pradėjo teisėsaugoje ir ilgus metus tęsė tyrėjų ar pareigūnų darbą. Konfidencialumas neleidžia atskleisti daug bylų detalių, tačiau detektyvų komandos „Rimano biuras” vadovas Olegas Rimanas sutiko atskleisti keletą įsiminusių tyrimų bei pasidalinti patarimais apie asmens privatumą ir ženklus, kad galite būti sekamas.

– Iš filmų atrodo, kad privatūs detektyvai tiesiog sekioja paskui žmones, juos fotografuoja ir nuotraukas perduoda klientui. Kokiais būdais informaciją renkate iš tikrųjų?

– Fotografavimas reikalingas tik kai kuriems tyrimams, bet ne visiems. Kai reikia nuotraukų, turime labai atidžiai stebėti įstatymus. Pavyzdžiui, visuomenės informavimo įstatyme nurodyta, kad kiekvienas žmogus gali rinkti informaciją apie kitą asmenį, bet draudžiama tam naudoti informacijos rinkimo techniką ne viešoje vietoje. Ką tai reiškia? Kad viešoje – leidžiama. Mes perspėjame klientą apie riziką, jog fotografuoti žmogų, kuris vietoj buvimo namie, pavyzdžiui, leidžia šeimos biudžeto pinigus prostitutėms, galima, bet tik ne už uždarų durų ar jo privačioje erdvėje.

Internetas gali pasitarnauti susidarant bendrą vaizdą apie asmenį, bet mes turime sutartis su įvairiomis duomenų bazėmis, registrų centru ir kitomis, kur kaupiami duomenys apie visus mus.

– Ar privataus detektyvo paslaugas Lietuvoje sau leisti gali tik pasiturintys?

– Priklauso nuo pačių paslaugų. Tarkime, tėvams, norintiems sužinoti, ar jų vaikai vartoja narkotikus, pirmiausia suteikiame konsultaciją, pasitariame, ką reikėtų daryti ir atliekame mikrodalelių testą. Ši paslauga kainuoja 100 eurų + PVM. Ar tai yra brangu, ar pigu – sunku pasakyti. Manau, tai sau leisti gali ne tik pasiturintys. O, tarkime, genealoginio medžio surinkimas, darbas su archyvais ir kitais šaltiniais, kur sunkiau gauti informaciją, kainuos daugiau ir užtruks gerokai ilgiau.

– Kalbant apie asmens privatumą, kiek sau leisti gali detektyvas, o kada teisės į privatumą jau būtų pažeistos?

– Ta riba yra slidi ir kartais nematoma. Rinkdami informaciją mes patys vertiname, kas galima ir ko ne, ką leidžia įstatymas, o ko jau nebe. Pasveriame kiekvieną žingsnį. Blogai tas, kad Lietuvoje, kitokia situacija nei JAV, kur daugybę metų detektyvo profesija buvo labai gerbiama ir jiems suteikiama žymiai daugiau laisvės. Privatūs detektyvai ten dirba kartu su policija ir padeda jiems, o ne tik užsiima savo veikla. Pavyzdžiui, turi teisę naudotis policijos duomenų baze, tikrinti teistumą, ieškodami skolininkų surasti ne tik jų registracijos vietą, namų adresą, bet ir jo tėvų ar šeimos narių. Europoje tokios praktikos, deja, nėra.

Bet mes turime Privačios detektyvinės veiklos įstatymą, kuris dar iki šiol neredaguotas ir net buvo klausimų prieš jį patvirtinant, ar toks reikalingas, kai šia veikla užsiimti teisę turi 20 žmonių visoje šalyje. Galbūt ir būtų galima patobulinti šį įstatymą, bet mūsų grupė nekelia šio klausimo, nes ne Lietuvos problema, kad saujelei žmonių sunkiau dirbti dėl neredaguoto įstatymo. Kartais kreipiamės informacijos į valstybines įstaigas, tačiau išgirstame klausimą: „O kas jūs tokie? Nieko jums neduosime”, nes nėra įstatymo, valstybines įstaigas įpareigojančio dalintis informacija su detektyvais, kitaip, nei su policija.

Arba, tarkime, apklausti asmenį bet kuriame tyrime mums galima, jeigu jis sutinka raštiškai. Buvo vienas tyrimas dėl patikimumo kandidato į labai atsakingas pareigas, jis nurodė, kad jeigu prireiks, suteiks papildomos informacijos. Vienas iš būdų tokiu atveju yra apklausinėti buvusius darbdavius. Susitikome su kokiais keturiais buvusiais asmens darbdaviais ir pasikalbėjome. Ir būtent šios patikros metu sužinojome, kad tikrinamas žmogus turi neigiamą energetiką, kad ir kur jis bedirbtų, sugeba sukurti toksišką aplinką, tad kolegos bėgdavo iš darbo vien dėl jo.

Detektyvai susiduria su daug rizikos ir kūrybiniais iššūkiais, ypatingai tuomet, kai tyrimas susijęs su fiziniu asmeniu. Kartais žmogus, apie kurį renkama informacija, teigia, jog buvo pažeistos jo teisės ar privatumas, tačiau teismuose dažniau lankomės, jeigu tyrimas pradedamas mūsų iniciatyva, pagal surinktus duomenis.

– Kaip eilinis žmogus galėtų suprasti, kad jo gyvenimu domisi kažkas iš šalies?

– Kartais į mus kreipiasi žmonės, baimindamiesi, kad juos kažkas seka, tarkime, keistas automobilis. Mes tai vadiname kontrstebėjimu. Tokiems klientams pasiūlome stebėti, ar juos kažkas stebi. Susitariame jo maršrutą – ar jis vaikšto pėstute, ar automobiliu važiuoja, mes visada būname šalia ir žiūrime, ar tikrai kažkas jį persekioja. Yra pasitaikę, kad žmogų iš tiesų sekė, bet tai nebuvo banditai, o tiesiog vyro ir žmonos santykiai, įtariant neištikimybę. Neištikimybe apkaltintas vyras pasamdė kažkokius žmones, ne detektyvus, kad pasektų ją pačią.

Kalbant apie kitus ženklus, kartais yra būdų suprasti, kad jūsų klausosi. Pavyzdžiui, dėl neteisėtai įdiegtos šnipinėjimo programos kaistantis telefonas, suprastėjęs mobilusis ryšys ar greitai išsikraunantis aparatas. Bet jokiais būdais netikėkite, kad trikdžiai ar triukšmas kalbant telefonu būtinai reiškia, kad kažkas jūsų klausosi, tai gali būti ryšio klaida ir kiti niuansai. Technologijos jau pažengusios taip toli, kad jūs neišgirsite, jeigu jūsų pokalbio klausomasi, o teisėsauga tai daro tiesiai per operatorius, tad trikdžių, tikriausiai, nebus.

– Ar galėtumėte pasidalinti įdomesnėmis bylomis, istorijomis iš savo darbo?

– Dažnai susiduriame su vadinamuoju kraujo šauksmu, kai artimieji nepamiršta vieni kitų. Vienas džiugius rezultatus atnešęs tyrimas truko labai ilgai, bet galiausiai baigėsi gražiai. Į mus kreipėsi lietuvė iš Amerikos, kuriai buvo virš 50 metų. Vaikystėje ji gyveno Vilniuje, tačiau kai suėjo 10 metų, mirė tėtis, mama neteko motinystės teisių. Ji liko gyventi su močiute, o dvi jaunesnės seserys buvo įvaikintos. Visus 40 metų ji nieko nežinojo apie seseris, bet nuolat galvojo, kaip pasisuko jų gyvenimai. Ji turėjo šiek tiek informacijos: mergaičių vardus, pirminę gyvenamąją vietą, kaimynų, močiutės prisiminimų – trupinių, nuo kurių galėjome pradėti, tad mes ėmėmės tyrimo. Jis truko apie metus, vėliau kartu dirbo ir partneris detektyvas iš Gruzijos. Galiausiai tas moteris, kurioms jau beveik penkiasdešimt, atradome viename Gruzijos provincijos miestelyje. Jų vardai dabar gruziniški, kalba tik ta kalba, iš esmės – augintos gruzinėmis, nors yra lietuvės. Mūsų klientė iš Amerikos skrido į Gruziją, susitiko su seserimis po daugybės metų ir mums atsiuntė vaizdo įrašą, kaip jos pasimatė, džiaugėsi. Jai šis klausimas buvo viso gyvenimo nerimo šaltinis, tad dėkojo mums, kad dabar gyvena ramiau.

Įsiminė situacija, kai pačiam teko gintis dėl mūsų surinktų duomenų, kurių pakako bylai užvesti. Prieš dvejus metus mūsų iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas rumunei, iš žmonių išviliojusiai daugybę pinigų ir nekilnojamojo turto. Kadangi sumos buvo didžiulės, vienas verslininkas neteko 600 tūkst. eurų, iš kitos išviliojo žemės sklypą. Tada aš pats asmeniškai ėjau pas tą moterį „burtis”, filmavau, rinkau įrodymus. Tuomet turėjau liudyti teisme, ar teisėtai filmavau „būrimo” metu, jai nematant. Kadangi nukentėjusysis tikino, kad jis buvo užhipnotizuotas, užburtas, nesuprato, kodėl ir kaip atidavė jai pinigus, aš, norėdamas apsidrausti, galėjau fiksuoti procesą. Man pateikė klausimus keli minėtos rumunės advokatai, bet faktas čia paprastas – nusikalstamą veiką vykdantis žmogus negali tikėtis privatumo tuo metu, kai ją vykdo.

Kitas įdomesnis atvejis buvo, kai į mus kreipėsi privatus tyrėjas iš Kanados dėl paveldėjimo bylos. Ten mirė lietuvis, neturėjęs Kanadoje nei šeimos, nei artimųjų, tačiau turėjęs turto. Mes pradėjome ieškoti šio asmens artimųjų, kai jis pats iš Lietuvos, Kybartų, išvyko 1948-ais metais per Vokietiją į Kanadą. Užtrukome ilgai, bet ir vėl radome giminaičius ne Lietuvoje, čia nebuvo likę nei vieno. To vyro šeima buvo lietuviai, tačiau turėjo ir vokiečių kraujo, tad prieš karą išvyko į Vokietiją, o po karo pabėgo kartu su besitraukusiais vokiečiais. Mūsų atrasti giminės gyvena Amerikoje. Juos radus kilo kita problema. Sukčiai dažnai siunčia laiškus, rašydami, kad paveldėjote didelę sumą pinigų ar žemės mirus kažkokiam nežinomam giminaičiui. Šiuo atveju būtent taip ir nutiko, tačiau tie atrasti giminaičiai netiki ir dar dabar advokatė iš Kanados bando juos įtikinti, kad tai – ne melas.

Teko sudalyvauti ir rezonansinėje Garliavos istorijoje dėl vienos iš mirčių. Mus pasamdė privačiai tirti aplinkybes. Ten atradome įdomių dalykų, pateikėme informaciją klientui, o jau jo reikalas buvo, ką toliau su ja veikti.

Kita, sakyčiau, išskirtinė, bet gali būti dažnai pasitaikanti šiais laikais – internetinė meilės istorija. Vaikinas, bendravęs su mergina tik internetu, kreipėsi į mus pagalbos. Ji pranešė susirgusi vėžiu, tad jis jai ir pinigų kartais siųsdavo, tačiau vienu metu ji ėmė ir dingo. Klientas labai jaudinosi, manė, kad mergina mirė, sakė negalintis miegoti, kol nežino, kas nutiko. Išsiaiškinome, kad su tuo vaikinu kalbėjo ne ta realiai egzistuojanti mergina, o jos… pamotė. Pati mergina apie visą šį sukčiavimą nieko net nežinojo. Mes iš jos pamotės siųstų nuotraukų radome gyvenamą vietovę, automobilio numerius ir panašiai. Iš detalių susidėję vaizdą nuvykome pas tą pamotę su sukčiavimo įrodymais. Moteris pradėjo verkti, prašyti nesakyti vyrui ir įdukrai, bet paklausta, kodėl taip elgėsi, negalėjo atsakyti. Kažkas galvoje, matyt, susisuko, gal pritrūko nuotykių. Klientas buvo labai nusivylęs, nes prisipažino jai meilėje, rašė gražius žodžius, intymius dalykus, siuntė nuotraukas ir pinigų.

Pasitaiko ir daugiau istorijų su internetinėmis pažintimis, ypatingai pakliūva vienišos moterys ir patiki plepalais, atiduoda pinigus. Kartais tokie tyrimai baigiasi aklavietėje, nes sukčiai labai gerai paslepia pėdsakus. Tokiais atvejais garantijos duoti negalime, todėl reikia saugotis patiems.

Daug istorijų pasakoti negaliu dėl konfidencialumo susitarimo, tačiau būna tikrai labai įdomių tyrimų.

– Ar į jus kreipiasi užsienio lietuviai ir dėl kokių priežasčių?

– Užsienyje gyvenančių lietuvių klausimai dažniausiai panašūs. Jeigu šeima gyvena atskirai, kyla neištikimybės klausimas. Žmonės ima jausti santykių atšalimą, matyti „raudonas vėliavėles”, kurios gali reikšti neištikimybę. Kiti kreipiasi dėl verslų, partnerių, jų patikimumo.

Back To Top