Privatūs detektyvai: gelbėtojai ar pažeidėjai? Žurnalas „Veidas“ Nr. 3

Vaikščiojant Barselonos centre žvilgsnis dažnai užkliūva už iškabos: „Privatus detektyvas”.
Tokių užrašų šiame Ispanijos mieste tiek pat gausu, kiek Lietuvoje prekybos centrų. Lietuvoje tokių iš toli dėmesį patraukiančių iškabų nepamatysi. Nėra ko ir stebėtis: Ispanijoje jau penkiolika metų privatus detektyvas – legali profesija, seklio darbui rengiama ir universitete, o Lietuvoje privačių detektyvų veikla vis dar nereglamentuota.

Tiesa, kas nedraudžiama, tas ir nebaudžiama. Nors privačių detektyvų biurai garsiai nesireklamuoja, surasti juos nesunku. Vieni mėto skrajutes su savo kontaktinėmis nuorodomis į pašto dėžutes, kiti skelbiasi internete, o trečius jums gali parekomenduoti net operatorės, kai paskambinę informacinių paslaugų teikimo telefonu išdėstysite savo subtilią problemą.

Pamėgusiems detektyvinius serialus ir knygas privataus detektyvo profesija atrodo intriguojanti. Juk tai turėtų būti patrauklus vyrukas, drąsiai įkrečiantis niekdariams į kailį. Jis turėtų važinėti prabangiu automobiliu, vasarą nešioti akinius nuo saulės ir rūkyti cigarą. Toks stereotipinis, filmų sukurtas privataus detektyvo paveikslas. Kaip yra iš tiesų?

Už restoraną moka klientas

Lietuvoje privačių detektyvų agentūrų apie dešimt. Dar keletas žmonių teikia šias paslaugas vieni – skelbdamiesi internete.

Kainos gana įvairios: privataus detektyvo valandos įkainis – nuo 45 iki 100 litų. Be to, dažnai privatūs detektyvai prašo papildomai sumokėti už degalus, o jei reikia – pragyvenimą kitame mieste ar lankymąsi viešose vietose. Pavyzdžiui, jeigu klientas prašo surinkti informaciją apie konkretų žmogų, o šis užsuka į restoraną, privatus detektyvas jį nuseks ir ten, o sąskaitą pateiks klientui. Surinkti informaciją gali prireikti dviejų savaičių ar mėnesio, taigi privačių detektyvų paslaugos siekia kelis tūkstančius litų.

Kas dirba privačiais detektyvais? Seklių biuruose dažniausiai dirba buvę teisėtvarkos darbuotojai – dėl menkų algų pasitraukę ar į pensiją išėję policijos pareigūnai, buvę Valstybės saugumo departamento darbuotojai. Kelių kalbintų privačių detektyvų istorija ta pati : pasitraukę iš policijos tarnybos, jie dirbo apsaugoje, o vėliau ėmėsi privataus detektyvo veiklos.

Pirmąją pažintį su privačiu detektyvu pradedame radę internete Viktoru pasivadinusio privataus detektyvo elektroninio pašto adresą. Prašome pasirinkę neištikimybės atvejį, esą įtarėme sutuoktinį nuklydus „į kairę“ ir teiraujamės dėl kainų. Gauname mandagų ir informatyvų atsakymą.

„Paprastai tokio pobūdžio bylų tyrimas trunka 2-6 savaites ir gali kainuoti 2500-8000 lt. Savo ruožtu norėčiau pasiteirauti, kiek pagrįsti jūsų įtarimai ir ką darysite, jei informacija pasitvirtintų“,- teiraujasi privatus detektyvas, parašęs, kad turi aštuonerius metus tokio darbo patirties.

Tokius klausimus būsimam klientui paprastai užduoda dauguma privačių detektyvų – norėdami išaiškinti, kokie kliento ketinimai ir psichologinė būsena. Baiminamasi, kad sužinojęs nemalonių naujienų klientas gali pasielgti neprognozuojamai – gali net sužaloti prasižengusį sutuoktinį.

Kai policija padėti negali

Rami Žvėryno Vilniuje gatvelė. Pravėrę vartelius patraukiame šviesiai žalio vienaukščio medinio namelio link. Nedideliame name, kuriame veikiau galima tikėtis rasti darniai gyvenančia šeimą, įsikūrusi bendrovė “Privačių detektyvų biuras”. Kad esame privačių detektyvų patalpose, išduoda kiekviename kambaryje įrengti seifai, ant spintos matosi keli perukai.

Šios kontoros vadovas – į pensiją išėjęs ilgametis kriminalinės policijos darbuotojas Olegas Rimanas. Jis įsitikinęs, kad privačių detektyvų paslaugos žmonėms reikalingos, nes sekliai imasi ne tik tų bylų, kurios užsiguli policijos stalčiuose, bet ir tų klausimų, kurių teisėsaugos institucijos nesprendžia. Pavyzdžiui, prireikus pateikti teismui įrodymų apie sutuoktinio neištikimybę ar sugauti sukčiaujantį darbuotoją.

Kaip pavyzdį O.Rimanas pateikė per savo vienerių privačios detektyvinės veiklos metų praktiką brangiausią tirtą bylą – užsakovui kainavusią apie 20 tūkst. Lt ir narpliotą apie mėnesį.

Vienoje Vilniaus įmonėje dirbęs vaikinas pareiškė darbdaviams, kad dirbdamas rimtai susižalojo, todėl bendrovė turi jam sumokėti didelę išeitinę kompensaciją. Darbuotojas turėjo ir pažymą iš gydytojo. Bendrovė pašalpą sumokėjo, tačiau vėliau nusprendė kreiptis į teismą įtardama, kad savo ligą vaikinas surežisavo.

„Policija tokiu atveju padėti negalėtų, nes faktų, reikalingų ikiteisminiam tyrimui pradėti, nėra. Dėl to įmonė kreipėsi į privačius detektyvus”, – pasakojo O.Rimanas

Privatiems detektyvams pavyko įrodyti, kad didelės kompensacijos išsireikalavęs buvęs darbuotojas – sukčius. Vaikiną, kuris tvarkydamasis dokumentus įmonėje pasirodydavo šlubuodamas ir vargiai bepaeinantis, privatūs detektyvai nufilmavo laisvalaikiu ir bėgiojantį, ir vaikščiojantį į žygius.

Mįslių netrūksta

Šiuolaikinio privataus detektyvo darbe būtinos priemonės – fotoaparatas, filmavimo kamera, naktinio matymo, radijo ryšio priemonės. Tačiau svarbiausia, pasak O.Rimano, aštrus protas, nes galvosūkiai – privataus detektyvo kasdienybė.

Štai, kokią mįslę O.Rimanui ir jo kolegoms pavyko įminti patikrinus vos pirmą savo hipotezę. Į privačius detektyvus kreipėsi bendrovė „Palink”, valdanti „Iki” prekybos centrus, prašydama išaiškinti keistas vagystes : maždaug kartą per savaitę dingdavo dalis prekių, vežamų iš įmonės sandėlių į parduotuves. Darbuotojai pakraudavo prekes į sunkvežimius, o kai atvykę jas iškraudavo , pastebėdavo, kad dalies trūksta.

„Kas pavogė? Vairuotojas veždamas? Bet mašina užplombuota. Krovikai kraunant? Bet teritorija stebima vaizdo kameromis, saugoma saugos tarnybos. Vadovams buvo mįslė, kur dingsta prekės”, – narpliotą situaciją prisimena O.Rimanas.

Privatūs detektyvai apžiūrėjo sandėlių teritoriją, išanalizavo, kaip galėtų įvykti vagystė ir suorganizavo pasalą. Detektyvų įtarimai pasitvirtino patį pirmą vakarą – naudodamiesi naktinio stebėjimo priemonėmis, jie aiškiai matė, kaip vagys atvažiavo ir perlipo tvorą. Beliko juos sulaikyti ir perduoti policijai.

Išaiškėjo, kad vagys aptiko blogiausiai apsaugotą sandėlių teritorijos vietą – naktį ji būdavo prastai apšviesta, o vaizdo kameros tos vietos nepasiekdavo. Todėl kai iš sandėlių į mašiną būdavo pakrautos prekės, pasirodydavo vagys. Netoli kaip tik yra tvora, pro kurią jie patekdavo į privačią teritoriją. Paaiškėjo, kad tarp vagių esama ir vieno buvusio darbuotojo.

Kreipiasi dėl neištikimybės

Į detektyvus žmonės kreipiasi prašydami įvairių paslaugų – padėti surasti žmogų, su kuriuos keliai išskyrė prieš daugelį metų, išaiškinti vagystę, informacijos nutekėjimą versle, surasti dingusį skolininką. Kreipiasi ir tėvai, prašydami sužinoti, ar jų vaikai nesusidėjo su netinkama kompanija, ar nenaudoja narkotikų.

Klaipėdoje esančioje Privataus detektyvo agentūros darbuotojas Viktoras Dmitrijevas pasakojo, kad į jų agentūrą žmonės dažniausiai kreipiasi dėl sutuoktinių neištikimybės. Tokiose bylose tenka dirbti ne tik privačiais detektyvais, bet ir psichologais – guosti karčią tiesą sužinojusius klientus ar patartis, kaip elgtis toliau.

Vienas labiausiai O.Rimanui įstrigusių atvejų – jaunos besilaukiančios moters istorija. Ji kreipėsi į privačius detektyvus skųsdamasi, kad pastaruoju metu jos vaiko tėvas, jaunas verslininkas, teisindamasis darbų gausa atitolo ir beveik nebesirodo namie. Moterį kankino abejonės dėl to, kas atsitiko ir kur jis leidžia laiką. Ypač klientė nerimavo dėl vieno fakto iš draugo praeities – vyriškis jau buvo palikęs vieną besilaukiančią savo draugę. Privatūs detektyvai ėmėsi tyrimo ir netrukus išsiaiškino, kad situacija pasikartojo – būsimas tėvelis jau buvo apsigyvenęs su kita moterimi.

Kartais privatūs detektyvai sulaukia kurioziškų prašymų. „Atėjo moteris ir paprašė ištirti, ar ji neturi pasiklausymo priemonių. Moteris pasakojo, kad vyras sužino viską, ką ji veikianti. Skundėsi, kad nuėjo pas kunigą išpažinties, o vyras kitą dieną jau žinojo, ką ji kunigui sakiusi, – prisimena O.Rimanas. – Nors skamba juokingai, bet žmogus atėjo paslaugos. Tada informavome, kad galėtume ištirti jos rankinę, ir pasakėme kainą – iš tiesų, teikiame tokią paslaugą, kaip ištyrimas, ar patalpoje nėra pasiklausymo įrenginių. Moteris sakė pagalvosianti, bet nebegrįžo”.

Per Internetą ir pažįstamus

Kalbinti Lietuvos privatus detektyvai labiausiai skundėsi, kad nėra jų veiklą reglamentuojančio įstatymo. Jo projektas buvo parengtas 2000 metais, tačiau taip ir nebuvo svarstytas. Dėl šios priežasties valstybinės įstaigos privačių seklių darbą vertina ganai kritiškai, nes privatūs asmenys ar įmonės negali sekti kitų žmonių.

Tuo tarpu privatus detektyvai savo veikla grindžia kitų įstatymų normomis. Pavyzdžiui, naująja Visuomenės informavimo įstatymo redakcija, nurodančia, kad filmuoti, fotografuoti galima tik viešoje vietoje, o rinkti informaciją gali visi asmenys. Kalbinanti sekliai tikino, kad neužsiima ir žmonių sekimu. Šią veiklą jie vadino kitais pavadinimais – stebėjimu ar informacijos rinkimu.

V. Dmitrijevas apgailestavo, kad kol minėto įstatymo nėra, labai apribotas informacijos rinkimas. Privatūs detektyvai negali apklausti žmonių, prieiti prie valstybinių duomenų bazių. „Dabar šį sistema monopolistinė, neprieiname prie duomenų bazių, kurios padėtu greičiau ištirti bylas. Gali pateikti paklausimą, bet suteikti informacijos niekas neįpareigotas. Dabar dirbame savo jėgomis – ieškome informacijos per Internetą, per pažįstamus“,- atsiduso privačiu detektyvu dirbantis vyras.