skip to Main Content
Meniu

Neišvaizdi gatvė pilna Vilniaus istorijos paslapčių. Dienraštis „Lietuvos rytas“

Šiandien Vilniaus stoties rajone kalėjimo nėra – jame šmėžinėja tik potencialūs kalėjimo gyventojai – vagišiai. Panerių gatvę gerai žino ir iš kalėjimų išėję kaliniai – čia įsikūręs Kalinių globos draugijos reabilitacijos centras.

Skubantys Panerių gatve į stotį net neįtaria, kad mūriniai dviaukščiai pastatai dešinėje pusėje – išlikę buvusio seniausio Vilniaus kalėjimo korpusai, slepiantys spalvingus sostinės istorijos puslapius. Juos pabandė atskleisti Olego Rimano privačių detektyvų biuro sekliai.

– Detektyve, nustebinote. Buvau įsitikinusi, kad privačių detektyvų biuro darbuotojai dažniau seka neištikimus sutuoktinius, nei tyrinėja istoriją. Kuo jus sudomino vilniečių beveik nežinomas, turistų nelankomas Vilniaus stoties rajonas? – “Lietuvos rytas” kalbina detektyvą O.Rimaną.

– Tiesa, kad mažai net senųjų vilniečių žino, jog šioje turistams nepatraukliame sostinės rajone įdomiai susipynę Vilniaus istoriniai sluoksniai. Kadaise čia gyvavo labai svarbus Vilniaus priemiestis – buvo bažnyčia, šalia kapinės, ligoninė, vienuolynas, prie jo neturtingų mergaičių, beturčių ir senelių prieglaudos, ir net kalėjimas. Šiuo kvartalu prieš 20 metų domėjosi istorikė R.Dičiuvienė, architektė A.Samukienė, kiti istorikai. Jų tyrimus mes pratęsėme. O apie buvusį kalėjimą prie Šv.Stepono bažnyčios istorikai žino labai mažai.

– Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šis rajonas buvo vieno seniausių Vilniaus Rūdninkų priemiesčio dalis, kad čia buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Šiandien mes geriausiai žinome tik Šv.Stepono gatvę, kur atnaujinami gyvenamieji namai ir restauruojama Šv.Stepono bažnyčia.

– Ir visas priemiestis buvo vadinamas Šv.Stepono vardu. Šis pavadinimas atsirado nuo 1600 metais čia pastatytos mūrinės Šv.Stepono bažnyčios. Apie ją ir sukosi priemiesčio gyvenimas. Prie bažnyčios 1600 metais buvo pastatyta špitolė, joje buvo 24 vietos ligoniams, įrengtos 3 koplyčios. Ji, keletą kartų pastatyta, išliko iki dabar, joje įsikūrusi Lietuvos kalinių globos draugija.

– Minėjote, kad šalia bažnyčios driekėsi ir kapinės, kurių liekanų dar galima rasti?

– Taip, 1660 metais šalia pradėjo veikti kapinės, oficialiai veikė 225 metus — iki 1885 metų, nors visai sunaikintos buvo tik po II-ojo pasaulinio karo. Jas rasti šiandien nelengva. Čia palaidotas ir architektas, Vilniaus klasicizmo kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Mažai kas tai žino ir labai retai prie jam skirtos atminimo lentos kas uždega žvakutę.

– Iš jūsų biuro seklių atlikto tyrimo aiškėja, kad Vilnius garsėjo ne tik kaip bažnyčių, bet kaip ir kalėjimų miestas. Į kalėjimus buvo pertvarkomos bažnyčios ir vienuolynai. Negi nusikaltėlių buvo daugiau nei tikinčiųjų?

– Gal ir ne daugiau, bet nusikaltėliai buvo vežami iš Rusijos, vėliau – iš Lenkijos. Iš tiesų Vilniaus kalėjimų istorija įdomi ir mažai tyrinėta.

1846 metais buvę Dominikonų vienuolynas taip pat buvo pertvarkytas į kalėjimą. 1869 metais Vilniaus Sluškų rūmuose (dabar T.Kosciuškos g. 10) buvo nutarta įsteigti kalėjimą, kuris buvo pavadintas etapiniu katorgos kalėjimu, o vėliau – politinių kalinių kalėjimu “Citadelė Nr. 14”.

Pagrindinis Vilniaus kalėjimas buvo 1819-1820 metais pastatytas Vilniaus gubernijos kalėjimas-tvirtovė Lukiškėse. Iki mūsų dienų jis neišliko. Dabar veikiantis Lukiškių kalėjimas buvo pastatytas 1901-1904 metais ir truputį kitoje vietoje.

– Kalėjimo likimo neišvengė ir dabar restauruojama Šv.Stepono bažnyčia?

– Taip, prie jos veikęs marijavičių vienuolynas 1864 metais caro įsakymu buvo pertvarkytas į Stepono kalėjimą, centrinis bažnyčios įėjimas užmūrytas, dalis bažnyčios atsidūrė kalėjimo kieme. 1892 metais šalia šiaurinio įėjimo į bažnyčią kalėjimo teritorijoje buvo didžiulė dvokianti paplavų duobė.

Tuometinis klebonas Djakovskis pasirūpino atsitverti tvora nuo kalėjimo kiemo. Jam pavyko ir 1914 metais atstatyti centrinį įėjimą, o atgautą aikštelę iškloti cemento plytelėmis.

Bet po karo Šv.Stepono bažnyčios erdvė buvo visai suniokota. 1926-1928 metais vienuolyno pastatuose įsikūrė plytelių gamybos cechas, o kapinės prie bažnyčios panaikintos ir paverstos statybinių medžiagų aikštele.

– Bet Stepono kalėjimas gyvavo toliau, buvo reikalingesnis nei vienuolynas?

– Taip. Prasidėjus karui 1914 metais kalėjimas buvo uždarytas. Bet neilgai.

Sovietų Rusija 1921 metais Stepono kalėjimą perdavė Lenkijai, jis buvo pavadintas “Stefanskie”. Akte buvo konstatuota, kad apleisti pastatai buvo šeši: vyrų ir moterų kalėjimų bei 4 pagalbiniai. Vienu metu čia buvo įkurti bėglių ir repatriantų namai.

1923 metais Lenkijos teisingumo ministerija paskyrė Lukiškių kalėjimo viršininką atsakingu už Stefanskie kalėjimo remontą. Jame buvo numatyta kalinti net apie 800 kalinių.

1925 metų sausį jis ėmė veikti ir buvo priskirtas prie antros klasės režimo kaip baudžiamasis tardymo kalėjimas. Jis turėjo koplyčią ir pasivaikščiojimo kiemą, buvo pastatyta naujų korpusų.

– Įdomu, kad šis kalėjimas buvo turbūt vienintelis Lietuvoje ir moterų kalėjimas?

– Taip, dar daugiau — Stefanskie kalėjimas apie 1931 metus tapo vien moterų kalėjimu ir veikė iki 1939 metų. Vilnių grąžinus Lietuvai, moterų kalėjimas buvo paliktas, jo viršininku 1940 metų gegužę paskirtas Vytautas Budrys. Bet Lietuvai praradus nepriklausomybę, okupantams prireikė daugiau kalėjimų.

Lietuvoje 1940 gruodį jau veikė 12 NKVD kalėjimų, iš jų du – Vilniuje. Vienas – Lukiškių, antras – buvęs Stefanskie moterų kalėjimas. Abiejose buvo kalinami ir vyrai, ir moterys.

– Kiekviena valdžia savo reikmėm perorganizuodavo ir kalėjimus?

– Tai visiškai suprantama. 1941 metais jau vokiečių valdžia buvusį Stefanskie moterų kalėjimą pavertė vermachto kalėjimu.

– Ar įmanoma anuomet buvo pabėgti, iš kalėjimo, gal tirdami jo istoriją radote tokių faktų?

– Rašytojas Hermanas Kruk, rašęs atsiminimus apie Vilniaus getą ir stovyklas, aprašė ir pabėgimą iš šio kalėjimo.

Kalėjime kelis kartus per savaitę būdavo vykdoma mirties bausmė vokiečių kareiviams. 1942 metais rugsėjį keletas dezertyrų pabėgo per požeminį tunelį. Manyta, kad bėglius laisvėje kiti vokiečiai aprūpino drabužiais ir dokumentais.

– Šiame kalėjime buvo kalinami nepaklusnūs režimui vokiečių armijos kareiviai?

– Taip. Viena ryškiausių šio kalėjimo istorijų, kurią tyrė istorikė Dalia Epšteinaitė, yra vermachto feldfebelio austro Antono Šmido istorija. Vilniuje jis buvo paskirtas vadovauti Paskirstymo punktui netoli geležinkelio stoties, kur atitrūkę nuo dalinių kareiviai būdavo vėl siunčiami atgal į frontą.

Kartu jis vadovavo dirbtuvėms, kuriose dirbdavo ir amatininkų iš Vilniaus geto – siuvėjų, batsiuvių. Jis turėjo teisę pats juos pasirinkti gete.

A.Šmidas sugebėjo iš Vilniaus geto išgelbėti ir perkelti į kitus miestus apie 350 žydų. 1942 metų sausį jis buvo suimtas ir įkalintas Stepono kalėjime.

Vasario 25 d. karo lauko komendantūros tribunolas nuteisė jį myriop. Balandžio 13 d. jis, kaip reicho išdavikas, buvo sušaudytas kalėjimo kieme drauge su šešiais dezertyrais. Jie visi buvo palaidoti Antakalnio karių kapinių pakraštyje.

A.Šmido išgelbėtas poetas Hermanas Adleris po karo jam paskyrė du eilėraščių rinkinius ir sukūrė filmą “Feldwebel Anton Schmid”.

– Ar lietuviai kaip nors įamžino jo atminimą? Antakalnio kapinėse lyg ir yra jam skirtas paminklinis akmuo?

– 1965 metais A.Šmido našlė su dukra ir žentu atvyko aplankyti kapo Vilniuje, bet nerado.

1967 metais jai buvo įteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis. 2000 metais ir Lietuvos valdžia įteikė pomirtinį apdovanojimą A.Šmido dukrai.

2011 metais po ilgų paieškų Vilniaus Antakalnio kapinėse pavyko nuspėti vietą, kur galėjo būti palaidotas A.Šmidas. Ten atidengtas paminklinis ženklas pažymėti jo simboliniam kapui.

– Kalėjimo Panerių gatvėje seniai nebėra, kada jis nustojo egzistuoti?

– 1942 metų kovo 23 dieną Vilnių bombardavo SSRS tolimo veikimo aviacija.

Tyrinėtojas Antanas Verkelis teigia, kad iš viso buvo numesta 135 bombos, jos pataikė ir į stoties rajoną. Galimai kalėjimas buvo apgriautas, po karo jis nebeminimas.

1945 metų vasario 12 d. Vilniaus geležinkelio stotyje susidūrė du traukiniai. Vienas buvo prikimštas sprogmenų, kitas – sužeistų karių.

Visi žuvo, sprogimas buvo toks galingas, kad išdužo vos ne viso miesto namų langai, sugriauta galybė pastatų.

Buvo apgriauta Šv.Stepono bažnyčia, o šalia buvęs plytelių gamybos cechas ir aikštelė sunaikinti. Matyt, tas sprogimas ir nutraukė kelių šimtmečių Stepono kalėjimo egzistavimą.

– Šiandien važiuojant Panerių gatve matomi kalėjimo vietoje stovintys mūriniai pastatai, įvažiavimą į kiemą saugo metaliniai vartai. Ar šie išlikę pastatai – buvusio kalėjimo?

– Taip, prie pat gatvės stovi buvęs kalėjimo viršininko buto ir kanceliarijos pastatas, išlikę buvusios skalbyklos, pirties grotuoti langai. Po 1948-ųjų metų kapinės prie Šv.Stepono bažnyčios, jai priklausę pastatai, taip pat ir kalėjimo, tapo pramoniniais objektais.

Bažnyčia buvo paversta sandėliu, kapinės sunaikintos. Apie 1961 metus 2 aukštų buvęs moterų kalėjimas prie pat Panerių gatvės tapo 3 aukštų gyvenamuoju namu.

Istorijos į šį rajoną nebesugrąžinsi, bet ji neturėtų būti užmiršta, nes yra svarbi spalvingos Vilniaus praeities dalis. Džiugu, kad miesto valdžia žada, jog tiek buvęs sklypas prie Šv.Stepono bažnyčios, tiek buvusi kapinių teritorija turi tapti atviri visuomenei.

Laima Lavaste

Back To Top