Reketininkų taikinys – slapti sekso žaidimai. Dienraštis „Lietuvos rytas“ Nr. 189 (5953)

Vasarą ištroškusieji nuotykių ir lengvos meilės, būkite budrūs! Ko gero, jus stebi. Krizės sąlygomis pradėjo klestėti nauja verslo rūšis – atsitiktinio sekso mėgėjų reketas.

Viena šio verslo taisyklių byloja – daugiausia mokama ne už tai, ką padarei, o už tai, kad niekas nesužinotų, ką darei. Entuziastingi tokio verslo puoselėtojai buvo jau visoje Lietuvoje pagarsėję Kauno policininkai Algimantas Babilas ir Paulius Sakalauskas. Jie dar praėjusią vasarą Kleboniškio parke tykodavo pasimylėti automobiliuose atvykusių porelių. Užklupę poną su svetima ponia įvykio vietoje jie grasindavo juos vežti į komisariatą ir priverstinai siųsti pasitikrinti pas venerologus. Ponia susigėsdavo, ponas susimokėdavo. Kokie ten pinigai – 100–300 litų. Tačiau reikalas būdavo išspręstas. Tačiau kolegų pričiuptiems policininkams toks dorovės sergėjimas smarkiai atsirūgo. Juk kiekvieną reikalą reikia atlikti profesionaliai. Šiuo atveju – pateikti nepaneigiamų kaltės įrodymų. Privačių detektyvų biuro direktorius Olegas Rimanas galėtų papasakoti ne vieną delikačią istoriją, išgirstą iš savo klientų lūpų. Bet seklys dažniausiai paslaptingai tyli. Jo klientai kaip maro bijo viešumos. Todėl pasirengę mokėti – arba juos šantažuojantiems, arba detektyvams, kad jie atskleistų nenaudėlius.

Brangūs žaidimai pirtelėje

Naujausia istorija. Laikas – liepa, veiksmo vieta – sodyba prie Molėtų ežerų, veiksmo aplinkybės – per televiziją transliuojamos futbolo rungtynės. Ką veikia vyriška kompanija, susirinkusi kartu pažiūrėti futbolo šiltą vasaros vakarą? Geria alų ar viskį, maudosi pirtelėje ir ežere, užkandžiauja. Taip mano namuose likusios žmonos. Bet kai futbolas labiau nei pirtelė įkaitina galvą, atvėsti maudynių ežere nebeužtenka. Norisi žygių ir merginų. Keli skambučiai ten, šen, ir kelios damos – jau prie vartų. Pažaidė kompanija tuos žaidimus iki paryčių ir – viso gero. Prasiblaivę vyrai grįžo namo. Istorija būtų netgi banali. Jei ne tas telefono skambutis vienam futbolo aistruolių kitą dieną. „Turime įdomų filmą apie tave. Tavo žmonelei tikrai patiktų. Nenori to filmo? Nėra problemų – nusipirk jį pats”, – išgirdo ponas Arūnas. Ir ilgai nelaukęs paskambino sekliams į Vilnių. „Abejonių nebuvo. Žmogui į jo mobilųjį telefoną atsiuntė to „filmo” ištrauką. Vyrukas sakė net neprisimenąs, ką pirtelėje išdarinėjo. Bet save atpažino – net ir nuogą. Ką daryti? Į policiją kreiptis negali. Molėtai – mažas miestas, jį, pasiturintį verslininką, visi pažįsta. Mokėti? O jei šantažas nesibaigs? Svarstė, svarstė ir susirado mus”, – prisiminė detektyvas Olegas.

– Ar daug vyrams tenka mokėti už tokius „filmus”?

– Paprastai šantažuotojai iš pradžių neįvardija sumos. Paklausia, kiek pats įvertintum tą filmą? Dar paaiškina, kad filmas brangus, keletą tūkstančių kainuotų. Po to skambučiai pasipila kasdien: „Nedelsk, nes filmas brangs.”

– Kaip privatūs sekliai gali padėti tokiam neištikimam nelaimėliui? Ir ar verta?

– Bet koks pinigų reketavimas yra nusikalstama veika. Ėmėme mąstyti, kaip tam žmogui padėti. Jokių kontaktų, įtarimų, kas tai galėjo padaryti. Svečių sodyboje buvo daug. Telefono patikrinimas nieko nedavė – naudotasi kortele, kuri buvo keičiama po kiekvieno skambučio. Sudėtinga, kai klientas bijo viešumos, bet todėl jis ir kreipiasi į mus. Pasitarėme su kolegomis. Mes, buvę pareigūnai, turime senų ryšių. Vienas kelias – rašyti pareiškimą policijai, bet tai klientui netinka. Nutarėme, kad jis imtų žaisti spektaklį, vilkintų laiką, galų gale pažadėtų sumokėti ir pakviestų susitikti. Į susitikimo vietą vienoje degalinėje išvyko mano žmonės, bet reketininkas neatvyko. Paskambino – susitinkame kitoje vietoje. Mano žmonės ir klientas vyksta ten – vėl nieko. Gal pastebėjo mus ir pamąstė – neverta rizikuoti, jei atsirado užnugaris. Viešumo bijo ir reketininkai. Tai ir yra mūsų ginklas. Jie drąsūs, kol nežinomi. Pajutę, kad ieškomi, dažniausiai atstoja. Kol kas naujų skambučių klientas nesulaukė.

– Tačiau juk lieka galimybė, kad supykęs reketininkas vis tiek atsiųs diskelį žmonai. Bent jau keršydamas.

– Paprastai to neįvyksta. Juk reketuojama dėl pinigų. O kai nepavyksta jų gauti, palieka žmogų ramybėje. Kaip sakoma futbole, rungtynės baigiasi lygiosiomis 0:0. Tačiau ryškėja tendencija – tokių nusikaltimų nebaudžiamumas skatina šantažuotojų apetitą.

– Ar būna istorijų, kurios baigiasi reketininkų pralaimėjimu?

– Būna, – patvirtina O.Rimanas ir prisimena dar vieną tirtą įvykį.

Už vyrišką meilę mokėk!

Vėl – provincija. Šįkart – Šiaulių kraštas. Netradicinės seksualinės orientacijos vyrams mažame miestelyje tikras vargas. Ypač jei turi žmoną, mažų vaikų ir esi gėjus. Tiesa, pastarojo fakto niekas nežino.

– Meniškos prigimties vyriškis partnerio ieškojo internete. Susipažino, bendravo. Rado bendrų interesų – abu domėjosi muzika, aptarinėjo „Euroviziją”. Po malonių pokalbių susitiko drauge praleisti vakaro, pažiūrėti „Eurovizijos” finalo. Pasimylėjo, išsiskyrė. Po savaitės – skambutis: „Ačiū už gražiai praleistą laiką, bet turiu įdomų filmą, kurį siūlau nusipirkti.”  Ir vėl tos pačios problemos – mažas miestas, verslas, šeima, bijo viešumos. Susirado mus, – prisimena detektyvas.

– Bet tas žmogus pažįsta savo šantažuotoją.

– Taip, bet nežino, kaip jį surasti, nežino tikro vardo. O kalba vis griežtesnė – nevilkink laiko! Ir netaupyk, nes kiti sumokės brangiau. Mūsų klientas beldėsi į to žmogaus sąžinę – juk tu irgi gėjus, ir tau sunku. Nepadėjo. Čia – filmas, ten – pinigai. Patarėme klientui susitikti su šantažuotoju. Pinigų liepėme nenešti – esą jis neturįs, vyks į Angliją užsidirbti. Šį kartą tą susitikimą mums pavyko savomis priemonėmis užfiksuoti. Ir klientas įrašė pokalbį. Sekimu mes neturime teisės užsiimti, bet susirinkome informaciją pagal sutartį su klientu. Nustatėme, kur reketuotojas gyvena, kas jis toks. Per kitą susitikimą klientas reketuotojui netikėtai pasakė: „Žinai, Petrai, gal ateisiu geriau pas tave į namus tokioje ir tokioje gatvėje. Pasikalbėsime. Juk tai mūsų abiejų istorija. O gal ją pamirštam?” To užteko, – nusišypsojo detektyvas.

Vaikai – masalas užsidirbti

Vasarą ypač suaktyvėja ponai, besitrinantys apie viešuosius tualetus, paplūdimius, persirengimo kabinas, miesto parkuose. Juos domina svetimi intymūs reikalai. Aišku, iš jų nedaug ką tepeši. Bet, pasirodo, galima užsidirbti ir iš tokių – krizės sąlygomis ir šuo varškę ėda. Bedarbis vilnietis G.D. su žmona Z. (abu teisti už sukčiavimą) sumanė, kaip valstybei palengvinti naštą ir pinigų užsidirbti patiems.

„Jie susirado gatvėje neprižiūrimų vaikų ir išdėstė jiems verslo planą. Vaikai turį sukinėtis prie viešųjų tualetų ar tose vietose, kur mėgsta rinktis ekshibicionistai (vaikams buvo paaiškinta kitais žodžiais). Jei vyras jais susidomės, vaikai turį pasakyti, kad galima eiti pas juos į butą, tėvų nesą namie. Duodavo tiems vaikams buto raktus, o patys stebėdavo kiemą. Kai pamatydavo, kad vaikas pareina su „klientu”, išeidavo į laiptinę ir lūkuriuodavo aukštu aukščiau. Kai „klientas” nusirengdavo ir imdavo nurenginėti berniuką, vaikas paspausdavo slaptą mygtuką, ir laiptinėje virš durų įsižiebdavo raudona lemputė. „Tėveliai” staiga atsirakindavo buto duris ir įsiverždavo su fotoaparatu. Griebdavo pono kelnes ir dokumentus. Nuogam ponui – šokas. Kiek turėdavo litų, tiek ir atiduodavo. Verslas klestėjo. Atrodo, kas čia ims skųstis? Bet prasitarė vienas vaikų, policijos sulaikytas už valkatavimą gatvėje. Pareigūnai pasiuntė savą žmogų. Faktas buvo patvirtintas. Porelė sėdo už grotų už nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamą veiklą ir turto prievartavimą”, – pokalbį baigė O.Rimanas.

Priviso jaunų šantažuotojų

Netikėtai su „Lietuvos ryto” žurnaliste šią temą pratęsė vienas privačios Vilniaus įmonės direktorius Dovydas R. (vardas pakeistas).

„Aš – gėjus. Gyvenu su jaunu draugu. Tačiau kartais norisi ko nors naujo. Čia ir kyla pavojų, kad dėl netradicinės orientacijos vyras gali būti lengvai šantažuojamas, iš jo reikalaujama pinigų. Šantažuoti gėjų homofobiškoje mūsų visuomenėje – labai lengva ir populiaru. Juk dauguma mūsų slapstosi”, – laisvai pokalbį pradeda Dovydas, vaišindamas mane kava savo biure. Jis iškart patikslina – mažoje gėjų bendruomenėje, kur visi vienas apie kitą yra girdėję, susitinka klubuose, vakarėliuose, šantažo nėra.

„Bet priviso jaunų vaikinų, dažniausiai – studentų, kurie gyvena su merginomis, o pinigų pasisemia internete, gėjų puslapiuose pasiskelbdami, kad ieško partnerio artimai bendrauti. Užmegzdamas naują ryšį aš esu labai atsargus. Ilgai susirašinėju, tikslinuosi. Bet visko nesužinosi bendraudamas internetu. Visi jie prisistato esantys jauni, sportiški ir patyrę. O kai įsileidi pro duris – viščiukas. Verkia, kad yra vargšas studentas. Nei ką jis moka, nei žino, kaip elgtis. O užsiprašo už vakarą gal net 1500 litų. Duodu iš pasigailėjimo 500 litų. Su aštuoniais iš dešimties tokių nebenoriu dar kartą susitikti. Bet blogiausia, kad iš tokių gali gauti žinutę: „Pervesk, p…..re, tiek ir tiek, kitaip gandus paleisiu.” Aš šantažo nebijau. Mano tėvai, buvusi šeima žino, kad esu gėjus. Už tokius dalykus ir snukį galiu išmalti. Be to, saugausi. Į namus tokių partnerių nevedu, išsinuomoju kambarį viešbutyje. Apie save nepateikiu informacijos. Neatsinešu dokumentų. Juk kol tu duše, jis tavo kišenes krausto. Pamąstau ir apie galimą filmavimą – bendrauju pritemdytame kambaryje. Gėjai iš tiesų bijo šantažo. Kolektyve tave gnaibys, tėvams – trauma. Kol pas mus nesutvarkyta sekso rinka, kol visuomenė tokia homofobiška, šantažuotojų tik daugės”, – kalbėjo Dovydas.

Pensininko verslas – stebėti

Pinigų už galimą svetimų seksualinių nuotykių atskleidimą šiais laikais gviešiasi net smalsūs pensininkai.

„Ponia žurnaliste, turiu jums skandalą. Juk jums reikia skandalų?” – neseniai telefono ragelyje išgirdau senyvo vyriškio balsą. Man skandalų – per akis, bet mandagiai klausiu: „Koks tas skandalas?” Pasirodo, žmogus gyvena Žirmūnų daugiabutyje. Jau kuris laikas pastebėjo, kad čia įniko lankytis žinomas ponas, vienas Seimo narys.

– Na, ir kas? Gal namo renovacijos problemas sprendžia? – bandau atvėsinti pensininką.

– Ne, ne. Lankosi pas laiptinės kaimynę, jauną studentę, čia besinuomojančią butą.

Mano pašnekovas žino, kad parlamentaro verslas ir žmona likę provincijoje – laikraščiuose skaitė. Jis pro durų akutę nufotografavęs, kaip politikas išeina iš to buto, o per balkoną – kaip lipa į savo mašiną.

– Tai kuo galėčiau padėti? – teiraujuosi.

– Kaip tai kuo? Galėčiau parduoti tas nuotraukas. Žuvis juk stambi?

Kitą rytą prie redakcijos durų manęs laukia žmogus su kepuraite nuo saulės ir maišeliu rankose. Maišelyje – fotoaparatas. Rodo nuotraukas. Veidas tikrai pažįstamas, kad ir per durų akutę fotografuotas. Sąsiuvinio lape pensininkas tvarkingai surašęs, kada seimūnas atvyksta, kada išvyksta. Populiariausios dienos – pirmadienis ir ketvirtadienis.

– Kiek? – klausiu iš smalsumo.

– Gal tūkstantuką, – pagyvėja lankytojas.

Bet aš jį nuviliu – tiek bendrovės direktorius neduos.

– Gal būtų geriau su seimūnu kaimyniškai pasikalbėti? – siūlau.

Nepatenkintas žmogus užriša maišelį ir išeina. Per prezidento Algirdo Brazausko laidotuves sutikau tą Seimo narį. Pajuokavau, kad smalsūs kaimynai jį stebi. Kiek sutrikęs politikas mostelėjo ranka: „A, tas. Užpuolė mane laiptinėje. Atvažiuoju ten mokytis anglų kalbos. Daviau 500 litų ir pasiėmiau fotoaparatą su visomis nuotraukomis. Kad rami galva per atostogas būtų.” Nustebau, kad anglų kalbos pamokos tokios brangios.

Laima Lavaste