Privataus seklio duona – su pluta

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Apsilankę privačių detektyvų grupės „Rimanas ir partneriai“ biure įsitikinome, kad šiuolaikiniams šerlokams holmsams darbų nestinga. Seklių darbas – ne visada toks, koks vaizduojamas filmuose ar knygose. Čia dažniausiai narpliojamos nemalonios su komercine veikla susijusios ar asmeninės žmonių problemos, o net trečdalis jų susijusios su neištikimybės įrodymu.

Veiklos laukas – ne tik Lietuva

Konfidencialiomis teisinėmis paslaugomis žmonės naudojasi nuo seniausių laikų. Gyvenime būna tokių situacijų, apie kurias asmuo nenori viešai kalbėti, nepageidauja, kad apie nerimą jam keliančias problemas sužinotų kiti. Tad privačių detektyvų paslaugų, matyt, reikės dar ilgai, nors, pasitelkę įvairias technikos naujoves, žmonės vis dažniau patys bando daug ką išsiaiškinti, nufilmuoti, nufotografuoti, paskelbti socialiniuose tinkluose. Tačiau ar tai – teisėta ?

Ieškodami atsakymų į šį ir kitus klausimus apie jau pustrečių metų Privačios detektyvinės veiklos įstatymo reglamentuotą darbą ir pravėrėme Olego Rimano įsteigtos privačių detektyvų grupės „Rimanas ir partneriai“ biuro duris. Mus pasitiko pusamžis vyras, kuris iš tiesų buvo kažkuo panašus į Artūro Konano Doilio knygos herojų. Tik pypkės jo rankose nematėme.

Iš ant sienų kabančių kelių didžiulių Lietuvos ir pasaulio žemėlapių supratome, kad šios įstaigos veiklos laukas neapsiriboja tik Vilniumi. O kaip gi kitaip? Juk mūsų tautiečiai išsibarstę po įvairias šalis, o dalis jų artimųjų likę Lietuvoje. Tad detektyvams ne naujiena – paieškos tų, kurie išvažiavo ir kažkur dingo.

Biuro steigėjas ir vadovas O. Rimanas papasakojo vieną iš pastarųjų atvejų… Į privačius seklius kreipėsi klaipėdietė, nes Vokietijos Frankfurto oro uoste dingo jos brolis. Vyras turėjo iš lėktuvo, atskridusio iš Danijos, persėsti į kitą, vykstantį į Italiją, tačiau sesuo jo nesulaukė, o į telefono skambučius vyriškis taip pat neatsakė. Jo nesulaukė ir namiškiai Klaipėdoje.

„Moteris kreipėsi į policiją Frankfurte ir sulaukė atsakymo, kad ieškoti dingusiojo turi to miesto, kuriame yra registruota ieškovė, t. y. Klaipėdos pareigūnai. Tada moteris kreipėsi į Klaipėdos policiją,  kartu paprašė ir mūsų pagalbos. Panašūs atvejai mums – ne naujiena. Pirmiausia moterį nuraminome, kad ieškosime per savo partnerius detektyvus Vokietijoje. Tai darėme skubiai, per poilsio dienas ir nemokamai, nes supratome šio įvykio svarbą ir būtiną operatyvumą – juk ieškojome dingusio žmogaus“, – aiškino didelę patirtį turintis vyras.

1. Rimanas sovietmečiu ir vėliau yra dirbęs kriminalinėje policijoje, „Ekskomisarų biure“, pelnęs nemažai apdovanojimų, o išėjęs užtarnauto poilsio nuo 2007 m. ėmėsi privataus seklio veiklos. Kai 2016 m. įsigaliojo privačių detektyvų veiklą reglamentuojantis  įstatymas, būtent jam buvo įteiktas pirmasis pažymėjimas.

Ką pakeitė įstatymas?

Pirmiausia pasidomėjome, ką pakeitė tas vos prieš pustrečių metų priimtas Privačios detektyvinės veiklos įstatymas. „Įstatymas lieka įstatymu. Matyt,  jo reikėjo, nes iš tiesų buvo atsiradę nemažai asmenų, kurie užsiėmė saviveikla, nors skelbėsi atliekantys privačių detektyvų darbą. Tad vyravo šiokia tokia netvarka šioje srityje. Tik gaila, kad įstatymas faktiškai nubraukė mūsų biuro, pavadinto Privačių detektyvų biuru (dabar Rimano biuras), ankstesnės veiklos dešimtmetį, nes  nuo 2016-ųjų privačių detektyvų veikla Lietuvoje skaičiuojama nuo nulio, – apgailestavo pašnekovas. – Anksčiau dirbome vadovaudamiesi kitais galiojančiais įstatymais, savo sąžine ir nuostata, kad kas nedraudžiama, tas leidžiama“.

Lietuvoje dirbusiems privatiems sekliams teko laikyti kvalifikacijos egzaminus ir gauti veiklos pažymėjimus. Pirmaisiais teisėtais detektyvais tapo keturi buvę teisėsaugos pareigūnai. Kokie reikalavimai keliami tiems, kurie nori gauti privataus detektyvo veiklos pažymėjimus? „Pirmiausia pretendentas turi būti nepriekaištingos reputacijos, sveikas, turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir dviejų metų darbo patirtį teisėsaugos srityje. Jei nėra tokios darbo patirties, tinka ir specialiųjų kursų Vilniuje esančiame Kazimiero Simonavičiaus universitete pažymėjimas. Svarbiausia – egzaminas Policijos departamente raštu ir žodžiu. Reikalavimai – gal kiek per griežti, nes privataus seklio darbą, mano nuomone, gali sėkmingai dirbti ir gyvenimo patirties bei seklio ugnelę turintis istorijos, technikos ar informatikos mokslus krimtęs asmuo. Mūsų biure tokių entuziastų ir labai reikalingų žmonių yra, tik jų pareigos skamba kitaip“.

Pašnekovas patikslino, kad šalyje šiuo metu dirba 14 privačių seklių. „Mūsų pavardės yra paskelbtos Policijos departamento tinklalapyje, o jeigu kas nors, neturintis pažymėjimo, siūlo savo paslaugas, žinokite, kad jo veikla – neteisėta“, – pabrėžė vyras.

Būtina jausti atsakomybę

Taip jau yra, kad tą seklio Morkos gyslelę turi ne vienas žmogus.  Jiems talkina šiuolaikinė vaizdo ir garso technika, dronai ir kt. Ne paslaptis, kad daug kas naudojasi išmaniųjų telefonų programėlėmis, medžioja pikantiškas naujienas apie savo bičiulius, kaimynus, žymius žmones, jų aistras ar pomėgius ir tą medžiagą viešina.

Pasak detektyvo Olego, asmenys patys įrengia namuose slaptas kameras ir filmuoja, pavyzdžiui, ką daro jų samdomos vaikų auklės, ką veikia žmonos, kai vyrai išvažiuoja į komandiruotes ir pan. Jis teigia, kad tokios paslaugos privatūs sekliai neteikia, nes įstatymas tai vertina kaip brovimąsi į žmogaus asmeninį gyvenimą. Kas kita, jeigu, tarkime, auklė sutinka, kad jos kiekvienas žingsnis ir bendravimas su vaikais būtų filmuojamas.

Specialistas pabrėžė, kad visur ir visada reikia justi atsakomybę ir saiką, todėl ir reikalingas Privačios detektyvinės veiklos įstatymas, nors, jis  nėra tobulas,  neretai ir varžantis šią veiklą. Ypač daug kliūčių atsiranda tada, kai reikia iš kokios nors įstaigos gauti asmens duomenis ar kitus su komerciniais sandoriais susijusius dokumentus.

Biuro interneto svetainėje skelbiama, kad gyventojams teikiamos šios paslaugos: įrodymų surinkimas byloms,  narkotinių medžiagų testai, nepilnamečio asmens stebėjimas, pasamdyto asmens duomenų patikra, dingusio žmogaus paieška ir kt. Beje, kai gauna užduoti ieškoti dingusio žmogaus, ypač vaiko ar senelio, privatūs detektyvai darbo valandų neskaičiuoja.

Geriau karti tiesa negu saldus melas

Bene dažniausia  privatiems sekliams tenkanti užduotis – išsiaiškinti, ar tam tikras asmuo neturi meilužio ar meilužės, ar nemeluoja. Juk ištikimybė ir patikimumas itin svarbūs darniai santuokai. Tai patvirtina ir O. Rimanas. „Šį žmonių santykių problema egzistavo senais laikais ir tebeegzistuoja iki šiol, – dėstė pašnekovas. – Dėl neištikimybės įrodymo ar informacijos apie tokius faktus surinkimo kreipiasi gal kas trečias mūsų klientas, beje, daugiausia – moterys. Anksčiau, kai dirbau policijoje, į neištikimybės tyrimą žiūrėjau skeptiškai, bet kai įsteigiau privatų biurą, suvokiau, kad žmogus, kurį nuolat kankina mintis apie galimą antrosios pusės išdavystę, atsiduria aklavietėje, neranda sau vietos, nežino, ką daryti. Kaip galima nereaguoti, kai išgirsti, kad griūva šeima, gyvenimas, kad dėl to kenčia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai ?“.

Dažnai nurodoma skyrybų priežastis – nesutapę charakteriai, tačiau šaknys paprastai būna gilesnės ir labiau žeidžiančios – neištikimybė. Tiesa, teisme ją reikia įrodyti, o jokia policija, antstoliai ar kiti pareigūnai tuo neužsiims. Štai tada kenčianti šalis ir ateina į Rimano biurą ieškoti pagalbos. Darbuotojai surenka neištikimybės įrodymus, o per skyrybų bylą juos pateikia asmens advokatas.

„Teikti šią  paslaugą leidžia naujasis įstatymas. Tačiau yra kita medalio pusė: asmens duomenų apsaugos direktyva nustato, kad, pavyzdžiui, renkant informaciją reikia perspėti stebimą žmogų. Tai yra nonsensas – kas gi savanoriškai su tuo sutiks? – stebisi detektyvas. – Taigi ir mums yra sunku, ir teisėjai sako, kad neištikimybės įrodymo peripetijos jiems atgrasios. Tai – sudėtingas ir nemalonus procesas, susijęs su asmens privatumu, bet mes vis dėlto ieškome būdų, kaip žmonėms padėti išsiaiškinti tai, ko jie nesugeba patys padaryti.“

Įtarimai ne visada pasitvirtina

Gyvename laikotarpiu, kai pasaulis tapo atviras, daug važinėjame darbo reikalais, keliaujame. Neretai sutuoktiniai dirba skirtinguose miestuose ar net šalyse, tad atstumas ir ilgesni išsiskyrimai pakursto norą patirti meilės nuotykių, ir tampančių skyrybų priežastimi. O ką jau kalbėti apie galimybę susirasti partnerį meilės nakčiai ar savaitei per interneto pažinčių tarnybas… Taigi, kad ir kaip ten būtų, įtarinėjimams dirva – palanki. Visgi ne visada jie pasitvirtina.

„Buvo toks iš pirmo žvilgsnio eilinis atvejis – moteris paprašė padėti įrodyti, kad jos vyras turi meilužę. Tai atlikti buvo palanki proga – Kovo 8-osios šventė. Užsakovė teigė, kad įtariamas sutuoktinis tikrai nuvažiuos pasveikinti tos moters. Tąsyk gavome informaciją, kad pavakare vyras iš tiesų nupirko didžiulę gėlių puokštę, ir nustatėme jo maršrutą. Nustebino tai, kad žmogus nuvyko ne pas meilužę, o pasveikinti uošvės. Argi ne romanas su gera pabaiga?“ – šypsodamasis pasakojo privačių detektyvų vadas.

Būna ir kitokių atvejų… Štai ruošdamasis vestuvėms vaikinas ant piešimo sąsiuvinio lapo nubraižė visus ankstesnius būsimos žmonos ryšius, nes norėjo patikrinti, ar ji su niekuo iš buvusiųjų nebendrauja. Detektyvai mandagiai išklausė vaikino, tačiau atsisakė teikti tokias paslaugas. „Patarėme jam nepradėti šeimos gyvenimo nuo tokių įtarinėjimų, o jo būsimajai, jeigu tik būtume turėję teisę pasakyti, tikrai būtume  palinkėję bėgti nuo tokio jaunikio“, – dėstė O. Rimanas. Deja, tokių baimių pasitaiko ne taip jau retai, ir biuro darbuotojai privalo turėti kantrybės apie jas išklausyti.

Geriausia paskata – galimybė padėti

Pasak biuro steigėjo, jo darbuotojai – patikimi, kruopštūs, geranoriški, įsiklausantys į besikreipiančio žmogaus pagrįstus,  kartais ir nepagrįstus prašymus. Jiems tenka ne tik  pasitelkti teisines žinias, bet ir būti  psichologais, nuodėmklausiais, patarėjais, kaip žmogui pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. „Kartais atvykusiam ieškoti pagalbos žmogui užtenka tik širdį atverti. Pasitaręs su mūsų specialistais jis, būna, apsigalvoja, nusprendžia, kad jam neprireiks privataus seklio. Beje,  pirmoji  konsultacija mūsų biure yra nemokama“, – teigė detektyvas. Vėliau paslaugų kaina priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Pavyzdžiui, už eilinį tyrimą užsakovas sumoka kelis šimtus  eurų.

Pašnekovas prisipažino apie darbą, susijusį su kriminaline paieška, svajojęs nuo vaikystės. „Man buvo įdomios žymių detektyvų, žvalgų istorijos. Vos šešiolikos įstojau į Aukštąją milicijos mokyklą –  vienintelę Tarybų Sąjungoje, – pasakoja Vilniuje gimęs ir augęs vyras. – Man gaila, kad dabar jaunimas vangiai renkasi policininko ar tyrėjo duoną ir veržiasi dirbti ten, kur iš karto galėtų daugiau uždirbti.“ Tiesa, O. Rimanas prasitarė, kad jo sūnus pasekė tėvo pėdomis ir dirba kriminalinėje policijoje.

Beje, Olego laisvalaikio pomėgis – iliuzionizmas, jam praverčiantis ir tiesioginiame darbe.

„Privačių seklių tarnyboje daug pelno neturėsi, nes reikia ir patalpas išlaikyti, ir darbuotojams atlyginimus mokėti, ir techniką tobulinti… Darbo turime daug ir kruopštaus, dažnai rizikingo, ne visada kitus džiuginančio. Tačiau svarbiausia paskata ta, kad gali padėti žmogui tada, kai niekas kitas neapsiima to darbo atlikti“,- sakė pašnekovas.

Įmonė garantuoja, kad užsakovo prašymas nenutekės į šalį, kad visos surinktos žinios bus panaudotos tik teisėtais tikslais. Beje, įstatymas leidžia tikrinti, ar patalpose nėra pasiklausymo priemonių, vadinamųjų blakių. Tai ypač aktualu verslininkams, taip pat ir politikams, nes konkurencija, šnipinėjimas šiais neramiais laikais – labai paplitę.