Privataus detektyvo paslaugos, skelbimai facebook ir pastangos neprarasti vilties – dingusiųjų be žinios ir jų artimųjų kasdienybė

21 lapkričio, 2023    Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vadovė.

„Man net sunku įsivaizduoti kaip galima dingti. Nebent priklausai kažkokiai grupuotei, esi kažkam skolingas ar susijęs su narkotikais. Arba tiesiog tampi tam tikrų aplinkybių auka, atsiduri netinkamoj vietoj netinkamu laiku. Pamatai tai, ko neturėtum matyt ar žinot“, – parašė vidutinio amžiaus respondentas, atsakydamas į klausimus apie žmonių informuotumą, ką daryti dingus be žinios artimam asmeniui. Ir vis dėlto mažiausiai kartą per savaitę lietuviškoje žiniasklaidoje sumirga pranešimas, prasidedantis sakiniu: „Prašome visuomenės pagalbos: iš namų išėjo ir dingo …“

Visai neseniai su kolege rašėme apie Lietuvos policijos, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą ieškant dingusių be žinios žmonių. Šįkart pasidomėjau, ką žmonės žino apie asmenų dingimo be žinios priežastis, oficialius ir neformalius paieškų kanalus. Atradau įdomių faktų ir istorijų: nuo atviros facebook grupės, skirtos skelbti tik informaciją apie dingusius artimuosius, draugus ar kaimynus iki privataus detektyvo paslaugų, kurias užsako klientai, kai vietos policijos ar tarptautinė paieška suteikia mažai vilties, kad žmogus kada nors gali būti rastas.

Kiek dingusių asmenų Lietuvoje priskaičiuojama per metus?

Mūsų šalies teisės aktuose[1] nurodoma, jog ieškomas asmuo – tai pasislėpęs ar dingęs fizinis asmuo, kurio buvimo vieta nežinoma ir dėl kurio teisės aktų nustatytais pagrindais bei tvarka priimtas sprendimas paskelbti jo paiešką. Dingusieji be žinios asmenys registruojami tam skirtame žinybiniame registre. Šio registro duomenimis 2022 m. buvo paskelbta 2601 dingusio be žinios asmens paieška, per 2023 m. sausio-spalio laikotarpį – 2629 dingusių be žinios asmenų paieškos[2].

Dingęs = galimai miręs?

Įdomu tai, jog fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra. Tai numato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. O jei fizinis asmuo dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo ir jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius, fizinis asmuo teismo nustatyta tvarka gali būti pripažintas mirusiu.[3]

Nuo asmens dingimo momento iki pripažinimo nežinia kur esančiuoju ar pripažinimo mirusiu – visai nedidelis laiko tarpas. Lietuvos policija ragina kreiptis iškart tik įtarus galimą asmens dingimą. Tačiau šeimos nariai ir artimieji, kabindamiesi, už bet kokios informacijos „šiaudo“, yra pasiruošę patys fiziškai įsitraukti į dingusio šeimos nario ar draugo paieškas. Kai kurie, lygiagrečiai vykstant policijos organizuotoms paieškoms, kreipiasi net į privačius detektyvus.

Savarankiškos paieškos – iki pranešimo policijai

Rinkdama medžiagą šiam straipsniui, atlikau nedidelės apimties anoniminę apklausą. Pasiekiau 50 respondentų: 18-25 ir 31-40 m. amžiaus grupėse – 60 proc., visos kitos amžiaus grupės pasiskirstė maždaug po lygiai, nė vieno respondento – iki 18 m., 80 proc. respondentų – miesto gyventojai. Trečdaliui anketas pildžiusių žmonių bent kartą savo artimoje aplinkoje (šeimoje, kaimynystėje, bendruomenėje ar mokykloje) teko patirti dingusio be žinios asmens atvejį.

Respondentų reakcijos į žiniasklaidoje pasirodančius pranešimus apie dingusius be žinios ir ieškomus asmenis patvirtina tokios informacijos sklaidos reikalingumą: vos 2 asmenys atsakė, jog informaciją ar skelbimus apie dingusius be žinios asmenis praleidžia ir niekuomet neskaito net antraščių. Daugiau nei pusė dalyvavusiųjų apklausoje įprastai skaito ar išklauso visą informaciją, ir net 45 proc. perskaito bent antraštes ar išklauso pranešimų pradžias, nors visą tekstą ar pranešimą ir praleidžia. Ir atitinkamai paprašyti įvardinti veiksmus, kurių pirmiausia imtųsi, dingus artimajam ar šeimos nariui, respondentai rašė „skelbčiau apie dingusį asmenį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose“.

Verta atkreipti dėmesį, jog į policiją kreiptis arba skambinti 112 respondentai ryžtųsi tik po kurio laiko – „po paros“ ar „kai išbandžius paieškos galimybes patiems, žmogus vis dar nerastas“. Ši anoniminė anketa nesiekė atskleisti, kodėl žmonės pirma išbandytų visus įmanomus paieškos būdus patys („bandyčiau susisiekti su žmogumi įvairiais būdais (telefonu, per socialinius tinklus)“, „skambinčiau visiems „aktualiems“ kontaktams – tėvams, mokytojams, kaimynams, draugams“, „patikrinčiau visas galimas vietas, kur asmuo įprastai lankydavosi ar kur turėjo būti dingimo dieną“, „skambinčiau į artimiausią ligoninę“), o tik vėliau – paieškoms esant bevaisėms, kreiptųsi į specializuotas valstybės tarnybas.

Vis dėlto verta įsiklausyti į Lietuvos policijos pareigūnų prašymą visada pranešti apie asmens dingimą kaip įmanoma anksčiau, vos tik įtarus, kad įvyko kažkas neįprasto ir žmogus negrįžta namo ne šiaip sau. Toks pats prašymas galioja ir globos institucijų ar specializuotos paskirties įstaigų – ligoninių, sanatorijų, bendro gyvenimo namų, personalui. Pareigūnai aiškiai įvardija tokio delsimo galimas skaudžias pasėkmes – kiekviena pavėluota valanda pranešti apie žmogaus dingimą gali kainuoti net žmogaus gyvybę ar apskritai tikimybę rasti jo buvimo pėdsakus. Ypač jei nutrūko kontaktas su jums artimu žmogumi, kuris išvykęs į užsienio šalį, pirma ir vienintelė kompetentinga institucija, galinti vykdyti asmenų paiešką – policija. Siekiant, kad būtų pradėta vykdyti asmens paieška, reikėtų kreiptis į artimiausią policijos įstaigą – besikreipiančio asmens gyvenamojoje vietoje esantį policijos komisariatą[4].

Dingimo be žinios priežasčių labirintai

Kiek dingusių be žinios ir paieškomų žmonių per metus pavyksta sėkmingai grįžti namo – tikslaus skaičiaus rasti nepavyko. Kiekvienas žmogaus dingimo atvejis unikalus jau tuo, kad skiriasi dingimo aplinkybės. Peržvelgus facebook grupėje „Dingusių žmonių paieška“ bei tame pačiame socialiniame tinkle nevyriausybinės organizacijos „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ paskyros skelbiamus pranešimus apie dingusius asmenis, ieškomų asmenų dingimo situacijos varijuoja nuo „išėjo vakar iš namų, sėdo į automobilį ir negrįžo“ iki „jau septynis mėnesius ieškau į x šalį išvykusio sūnaus, iš kurio negaunu jokių žinių“. Beje – kas 2-3 pranešimas yra apie dingusį paauglį ar vaiką.

„Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ teikia dalykines ir psichologines konsultacijas šeimoms ir institucijoms, iš kurių vieną ar daugiau kartų pabėgo ar kitomis aplinkybėmis dingo nepilnametis. Anot šio centro socialinės darbuotojos Arūnės Bernatonytės, iki 70-80 proc. Lietuvoje per metus dingstančių be žinios asmenų yra nepilnamečiai asmenys. Apytiksliai du trečdaliai visų dingstančių be žinios nepilnamečių nusprendžia patys pabėgti iš namų ar globos įstaigos.

Pasiteiravus respondentų apie galimas nepilnamečių bėgimo iš namų ar globos namų priežastis, akivaizdu, jog beveik visų priežasčių pagrindas – netvirti arba nepilnamečio emocinio saugumo jausmą žalojantys santykiai: „patyčios, nesutarimai su tėvais, aplinkiniais“, „noras pradėti gyventi savarankiškai neturint gyvenimiškų įgūdžių ir patirties vertinti rizikas bei aplinkybes, pvz.: pasiūlymus vartoti ar platinti nelegalias svaiginamąsias medžiagas, vykti į užsienį ar vietoje daryti nusikaltimus, „paslaugas“, „smurtas (fizinis, psichologinis)“, „vyresnių ir pasiturinčių vyrų pasiūlymai jaunoms merginoms jas remti finansiškai už emocinius ir intymius ryšius (vadinamieji „sugar-dating“ santykiai)“, „noras maištauti prieš tėvus / globėjus, atkreipti į save dėmėsį“, „nereikalingumo ir nepagarbos jausmas“, „prastos fizinės sąlygos ir emocinė aplinka namuose / globos namuose bei daroma kitų žmonių įtaka“, „noras įtikti kitiems, pateisinti kitų lūkesčius, kurie dažnai tėra manipuliacijos išraiška siekiant naudos sau“, „neatsakingumas, nuotykių ieškojimas ir emocinio įsipareigojimo nebuvimas“, „taikomos griežtos bausmės ir ultimatumai“, „nesaugumo jausmas ir šiltų jausmų trūkumas“, „nestabilus tėvų gyvenimo būdas, tėvų nepriėmimas vaiko toks koks jis yra“.

Retai pastebimi dingusių asmenų ieškotojai – privatūs detektyvai

Beveik kiekviename viešame pranešime apie dingusius be žinios ir paieškomus asmenis nurodomas paieškoje dalyvaujančių Lietuvos policijos pareigūnų kontaktinis telefono numeris. Tačiau teko girdėti, jog, kapsint paieškos be rezultato minutėms ir valandoms, artimieji ar už asmenį atsakingi suaugusieji griebiasi kitų paieškos būdų – kreipiasi į privačius detektyvus.

Pakalbinau vieną iš 21 šiuo metu Lietuvoje oficialiai savo veiklą įregistravusių privačių detektyvų. Olegas Rimanas, buvęs kriminalistas, privataus detektyvo veikla užsiima 17 metų. Vilniečio detektyvo komanda UAB „Rimano biuras“ dažniausiai sulaukia užsakymų surasti šeimos narius, giminaičius ar draugus, su kuriais ryšiai seniai nutrūkę arba netikėtai gauta informacija atskleidžia giminės paslaptį apie įvaikintą ar seniai dingusį šeimos narį. Olegas papasakojo ir kelias istorijas – beje, sėkmingai pasibaigusias, kada teko ieškoti be žinios dingusio žmogaus.

Viena istorija – apie nepilnametę staiga dingusią iš globos namų: „Prieš keletą metų susisiekė su manimi labdaringa veikla užsiimanti bendruomenė. Iš globos namų, kuriuos ši bendruomenė rėmė materialiai, dingo nepilnametė. Policija ir globos namų darbuotojai po kurį laiką trukusių paieškų, linko prie versijos, jog mergaitė bus užverbuota ir išvežta teikti seksualinio pobūdžio paslaugų už Lietuvos ribų. Aš paprašiau, kad globos namų personalas leistų pasikalbėti su dingusios mergaitės draugėmis. Kaip tik buvo žiemos švenčių laikotarpis. Pasitelkiau savo didžiuosius pomėgius – fokusus ir triukus. Surengiau pasirodymą globos namuose, o globos namų auklėtinės, tokioje be įtampos aplinkoje ir papasakojo, kad jų draugė slapstosi Vilniuje.“

Olegui pavyko gauti ir telefono numerį, kuriuo pabėgusioji mergaitė kartais pasiskambindavo savo draugėms. Susisiekė, pasikalbėjo telefonu ir susitarė susitikti akis į akį. Neva „išvežtoji į užsienį“ nepilnametė paaiškino, jog globos namų aplinka jai nėra miela ir ji nenorinti paklusti griežtoms šių namų taisyklėms.

„Su mergaite pavyko sutarti, jog paramą teikianti organizacija, kuri mane ir nusamdė šiai paieškai, suras jai kitus globos namus. Netrukus tai ir suorganizavo tarnybos. Kiek man žinoma, ji pakartotinai nebuvo pabėgusi.“

Kad psichologiniai resursai neišsektų

Olegas neatsitiktinai pamini vieną svarbesnių privataus detektyvo kompetencijų – žmonių psichologijos išmanymą. „Tik būdamas geru psichologu gali šioje veikloje išsiaiškinti žmonių motyvus bei rasti būdus juos prakalbinti. Kita vertus – ieškant dingusių be žinios žmonių, tenka atlikti ir psichologo bei guodėjo vaidmenį bendraujant su ieškančiais artimojo šeimų nariais ir giminaičiais.“

Nuo 1996 m. veikiantį „Dingusių žmonių šeimų paramos centrą“, įkurtą palaikyti emociškai ir padėti surasti dingusius be žinios artimuosius, deja, žino ne visi, kuriems tokia pagalba reikalinga. Minėtos apklausos respondentų pasiteiravus, ar žino Lietuvoje veikiančią (-as) organizaciją (-as), kurios padeda dingusių žmonių artimiesiems, šeimos nariams ir konsultuoja šeimas nutikus tokiems įvykiams, trečdalis respondentų atsakė nežinantys jokios organizacijos, vykdančios tokią veiklą arba įvardijo, abejojantys, kad tokia organizacija Lietuvoje apskritai egzistuoja.

Daugiau nei pusė įvardijo, jog, esant poreikiui, bandytų psichologinės, emocinės ar teisinės pagalbos ieškoti bet kuriose nevyriausybinėse organizacijose, nes yra girdėję, jog kažkas tokį palaikymą šeimai organizuoja. Ir tik keli respondentai parašė, jog Lietuvoje veikia „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, kurio darbuotojai psichologiškai palaiko dingusių žmonių artimuosius, šeimos narius, konsultuoja dėl galimų pagalbos veiksmų dingus artimajam.

Nors šis centras įsikūręs Vilniaus mieste, tačiau veiklą vykdo visoje Lietuvoje: keičiasi informacija su Lietuvos teisėsauga, nevyriausybinėmis organizacijomis, o prevencinius mokymus veda miestų ir regionų bendruomenėse ir mokyklose. Nuo 2014 m. centras bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija užtikrina Dingusių vaikų karštosios telefono linijos numerio 116000 veikimą. 116 000 telefono linija suteikia galimybę fiziniams asmenims nemokamai 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę skambinti konsultacijoms ir pagalbai dingusių vaikų klausimais.

Dingti įmanoma, bet ir surasti galima, jei reaguojame tinkamai ir laiku

Užtenka perskaityti vos kelis informacinius pranešimus apie dingusius be žinios asmenis ar susipažinti su dingusiųjų be žinios istorijomis ir klausimas „Kaip galima dingti?“ sprogsta ir pakyla į orą įvairialypių versijų ir tikimybių pavidalais. Dingsta be abejo ir tie žmonės, kurie, anot jau cituoto respondento „priklauso kažkokiai grupuotei, kažkam yra skolingi ar susiję su narkotikais. Ar pamatė ką nors, ko neturėjo matyti.“ Tačiau panašu, jog plika akimi nematomos, bet žmogaus viduje egzistuojančios priežastys – psichologiniai ar emociniai motyvai bei iššūkiai, paskatina žmogų pasišalinti iš gyvenamosios aplinkos neinformavus artimųjų arba sudaro sąlygas leistis išgabentam nežinoma kryptimi. Visada prioritetiškai reikėtų kreiptis pagalbos į tarnybas ir organizacijas, kurios ir buvo sukurtos tam, kad apsaugotų, padėtų ir suteiktų visapusišką specializuotą pagalbą – Lietuvos policija, nevyriausybinės organizacijos, Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienio šalyse. Tačiau kai kapsi laikas valandomis, dienomis ir savaitėmis, o žinios apie dingusį be žinios vyrą, vaiką ar brolį vis nėra, laukiantys artimieji griebiasi įvairiausių būdų. Ir tomis akimirkomis vargiai, ar bus išgirstas patarimas „Laukite“.

Ir vis dėlto, mažiausiai trys dalykai yra, kuo galime padėti sau ar pažįstamam žmogui, kurio aplinkoje įvyko artimojo asmens dingimo be žinios atvejis. Pirma, nedelsiant skambinti 112, kad paieška būtų pradėta iškart, t.y. renkant dar „šiltą informaciją“. Tikėtina, jog, sureagavus greit, nereikės po savaitės ar mėnesio ieškoti privataus detektyvo, kuris turėtų paiešką pradėti nuo nulio ir sekti „atvėsusiais pėdsakais“. Antra, susitelkti šeimai ir bičiuliams kartu palaikant dingusiojo be žinios artimiausius asmenis arba kreiptis psichologinės pagalbos į „Dingusių žmonių šeimų paramos centrą. Trečia (ir svarbiausia), permąsčius savo įprastą elgesį ir veiksmus, atsakyti sau į klausimą: „Ką galiu daryti kitaip, kad šalia manęs esantys niekada nesugalvotų bėgti iš namų ar nepatektų į pavojingas, asmens dingimą be žinios, sąlygojančias aplinkybes?“   Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su „Dingusių žmonių šeimų paramos centru“, siekiant didinti visuomenės informuotumą apie dingusiųjų be žinios paieškos ir pagalbos šeimoms ir globos įstaigoms galimybes Lietuvoje. Visas straipsnio rengimo ir informacijos rinkimo išlaidas padengė straipsnio autorė Dovilė Vainorė.