Apsilankymai, FLASH INSTITUT laikraščio numeris Nr. 3

Pirmas apsilankymas

Gražus kvartalas Vilniaus centre. Tvoros, sodai, namai. Erdvus ir plokščias. Ieškom iškabos Detektyvų biuras, bet aplink nė vieno praeivio, kurio galima būtų paklausti. Ta pati trečios valandos tuštuma, kurią pažįstu nuo vaikystės, kai kaimas ištuštėdavo, o skrandis rodydavos esąs sunkus kaip švinas. Plieskia saulė. Imamės vieną po kitos tikrinti visas lygiagrečias gatves.

Ir štai stovime priešais iškabą. Žalia medinė tvora, už jos – takelis, vedantis link nedidelio namuko sodo gale. Detektyvų biuras, šalia – akies ideograma. Languose nuleistos žaliuzės, viskas tarsi paruošta Raymondo Chandlerio romano ekranizacijai. Duris atidaro vyras tamsiais akiniais ir tamsiais ūsais, ir aš, rasodama prakaitu, paaiškinu, ko atvykome. Jis pakviečia mus paskui save į mažą blausų kambariuką su minkštasuoliu. Įeina biuro vadovas. Juodai apsirengęs, jis panašus į James Woods‘ą jaunystėje, kai šio oda dar nebuvo randuota. Olegas, detektyvas, pasižymi itin skvarbiu žvilgsniu.Pirmiausia paklausia: „Kaip mus radote?“, o paskui, „Jau žinote, kuo mes užsiimam, dabar pasakykite, ką veikiate patys“.

Kol pirmasis vyras pila mums Schweppes, aš dar labiau išprakaituoju, bet pabandau paaiškinti, kaip mano kūryba siejasi su Lew Archer‘io detektyvo metodais penktojo dešimtmečio Los Andžele. Pasakoju jiems apie film noir, Vilnių, savo biografiją ir fotografiją apskritai.

Olegas klausosi. Nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio, jis pasiūlo per savaitgalį peržiūrėti vieni kitų interneto svetaines, kad kitą kartą susitikę galėtume iškart pereiti prie interviu.

Vis dar susižavėję bendra situacija ir lengviau atsikvėpę, kad pavyko susitarti dėl interviu, išeidami atsisveikiname. Pirmasis vyriškis, kuris, kaip paaiškės antrojo vizito metu, laisvai kalba lietuvių, lenkų, baltarusų, rusų ir ukrainiečių kalbomis, atsisveikindamas pabučiuoja man ranką.

Antrasis apsilankymas

Pasistatau automobilį prie tvoros ir vėl paspaudžiu skambutį šalia detektyvo akies. Žaliuzės ir šiandien nuleistos. Mintyse klausiu savęs, ar tai dėl oro, ar gal to reikalauja pats darbo pobūdis. Duris ir vėl atidaro detektyvas poliglotas ir veda mane į galinę namelio dalį, kur įrengtas Olego ofisas. Jis kalbasi telefonu. Šiandien, nors ir vėl penktadienis, atmosfera judri, Olegas apsirengęs smėlio spalvos rūbais, ir apskritai šiandien viskas jau nebeatrodo taip diskretiška kaip pirmą kartą. Atrodo, kad atmosferą čia galima reguliuoti kaip kambario apšvietimą: ryški, niūri, laisva, įtartina, apgaulinga, draugiška. Šį kartą mus vaišina sultimis. Olegą šiek tiek spaudžia laikas, bet jis nusiteikęs kuo puikiausiai. Popieriaus lape iš anksto buvau susirašiusi kelis daugiau ar mažiau apgalvotus klausimus.

Olegas užsiima dar ir magija. Baltąja magija, pabrėžia jis.

„Ar naudojate magijos triukus darbe?“

„Taip.“

Jis išburia skaičių popieriaus lapelyje. Nustembu, žinoma. Tokie dalykai kartais labai praverčia.

„Mes stebime procesus, žmones… Lietuvoje sekliams viskas leidžiama, ko nedraudžia įstatymas. Turi sugebėti laisvai bendrauti su įvairiais žmonėmis, ir kas svarbiausia, nuolat atsiduri vis naujose situacijose, kuriose turi pats susigaudyti. Ir taip nuolat. Visą laiką improvizuoji.“

„Su kokia medžiaga dirbate?“

„Fotografija, video, tekstais.“

„Galbūt yra koks nors literatūros ar kino personažas, kuris jums ypatingai imponuoja?“

„Taip, vienas jų yra rusų serialo Susitikimo vietos pakeisti negalima herojus seklys Glebas Žeglovas, kurį suvaidino garsusisVladimiras Vysockis. Man labai patiko jo taisyklės, kelios iš kurių skamba taip: norėdamas priversti žmones kalbėti, turi juos sudominti. Arba: galima kažką pavadinti niekšu ir mirtinai tuo įžeisti, bet galima tą patį pasakyti ir taip, kad žmogus ištirps iš malonumo.“