Šerloko Holmso sekėjas privatus detektyvas Olegas Rimanas apie gyvenimo skaudulius. Žurnalas „Moters savaitgalis“ Nr. 21 (652)

Privačių detektyvų biuro vadovas Olegas Rimanas sutiko fotografuotis tik su tamsiais akiniais. Profesija įpareigoja nebūti labai matomam ir kuo mažiau šmėžuoti viešumoje.  Praskleisti paslapties skraistę – apie šeimą, pomėgius, vaikystę Olegas sutiko po ilgokų įkalbinėjimų. Bet pirmiausia  – keletas laimingai pasibaigusių gyvenimiškų istorijų.

Kartą į Olego vadovaujamą biurą kreipėsi norvegų klubo iš Vilniaus nariai. Užsieniečiai rėmė sostinėje veikiančius mergaičių globos namus, o 16 metų jų gyventoja staiga dingo be žinios. Bėgo savaitės, mėnesiai, o apie merginą nebuvo jokių žinių. Nieko „nežinojo” ir pražuvėlės draugės. Auklėtojai ėmė nerimauti, ar graži panelė netapo prekiautojų žmonėmis auka. Pažįstami ėmė kuždėtis, kad paauglė mirusi. Beveik niekas netikėjo, kad pragyvenimo šaltinio neturintis jaunas žmogus taip ilgai išvertų be maisto, drabužių, namų. „Norvegai suprato: policija merginos ieško vangiai, tėvams ji nerūpi, todėl geriausia kreiptis į tuos, kurie iš tikrųjų ieškos”, – pasakojo pašnekovas. Iš pradžių buvo sunku. Juk policija ir kitos specialiosios tarnybos gali naudotis asmenų duomenų bazėmis, operatyvinėmis priemonėmis (slapta klausytis pokalbių, gauti telefono skambučių išklotines), o detektyvai tam neturėjo teisės. „Įtarėme, kad merginą galėjo paversti prostitute ar net išvežė iš šalies. Ilgai apie ją nieko nežinojome“, – sakė Olegas. Ir vis dėlto detektyvas pabėgėlę surado.

Padėjo magija, bet ne juodoji

O. Rimanas detektyvu triūsia nuo 16 metų. Nuo vaikystės domisi magija ir triukais, yra iliuzionistų klubo narys, šia tema sukaupė nemažą biblioteką. Nieko kito nelikus jis nutarė… pasitelkti magiją. Su globos namų administracija sutarė, kad parengs vaikams gražią programėlę. Renginys truko apie 20 min., grojo muzika, mergaitės išplėstomis iš susižavėjimo akimis stebėjo triukus. Netrukus „mainais” už surengtą šventę jaunosios panelės detektyvui atskleidė keletą paslapčių. Po paros detektyvas jau beldėsi į vieno buto Vilniuje duris, kurias atvėrė pati bėglė. Olegas tvirtina, kad mergina nebuvo bloga: kūrė eilėraščius, sportavo. O pabėgti ją privertė pilka globos namų kasdienybė ir griežta tvarka. Tą naktį detektyvas ir bėglė ilgai kalbėjosi. Mergina buvo įtikinta, kad be pragyvenimo šaltinio ilgai neištvers, o galėtų pradėti naują gyvenimą. Juk ir norvegai žadėjo ja pasirūpinti. Netrukus mergina susitiko su norvegų klubo nariais, pradėjo normalų gyvenimą.

Vietoj žavios blondinės – pamotė

Tai nutiko prieš kelerius metus. Darius, grįžęs iš užsienio pas onkologine liga sergančią mamą, liūdėjo savo vaikystės bute. Nesinorėjo niekur eiti, todėl ėmė nagrinėti ką tik iš draugo nusipirktą naudotą telefoną su SIM kortele. Rausdamasis prietaiso atminties kloduose vaikinas aptiko vardą – Gabrielė. Paaiškėjo, kad numeris merginos, kuri radijo stoties A2 eteryje skelbėsi ieškanti draugo. Nuobodžiaujantis ir liūdintis dėl mamos ligos Darius nutarė nepažįstamajai parašyti žinutę. Taip prasidėjo virtuali pažintis. Susirašinėjo keletą mėnesių. internetu, per skaipą, telefono žinutėmis, o kartais ilgai kalbėdavosi. „Gabrielė atsiuntė nuotraukų, o aš jai – savų“, – šių eilučių autorei yra pasakojęs Darius. Pasak jo, tai buvo žavi smulkutė blondinė. Sakė studijuojanti psichologiją ir dirbanti padavėja viename iš Vilniaus barų. Prabėgus mėnesiui nuo draugystės pradžios Darius paprašė susitikti. Tačiau į „avariją pateko” Gabrielės sesuo. Paskui Gabrielė „susirgo plaučių uždegimu“.

Dariui atrodė, kad užsimezgusi meilė tikra: jie kūrė bendros ateities planus, jis sakė norįs ūkininkauti, o ji tvirtino visada būsianti šalia. „Negaliu miegoti, bet noriu tau pasakyti, kad esi man brangus. Tu užbūrei mane savo kalbom apie futbolo komandą. Labai norėčiau su tavimi susieti savo ateitį, turėti „lėliuką“. Suprantu, kad juokingai skamba, nes nebuvome susitikę, bet daug svajojau ir galvojau. Ir aš pradėjau sapnuoti erotinius sapnus, kaip mes mylimės, kaip degam aistroje. Noriu tavęs, noriu save padovanoti tau, noriu tave mylėti“, – taip skamba viena Gabrielės žinučių, kurią išsaugojęs telefono atmintyje anksčiau šių eilučių autorei parodė Darius.

Ketino tapti donoru

Kai jis ėmė abejoti pasirodyti vengiančios merginos nuoširdumu, ji pateikė paskutinį kozirį: neva susitikti negali, nes medikai jos tyrimus išsiuntė į onkologinį. O paskui Darius gavo žinutę: „Daugiau manęs neieškok.“ Jis ketino tuoj pat lėkti pas ją, reikalavo adreso, kad galėtų susipažinti su tėvais, bet Gabrielė maldavo to nedaryti. Ji žinutėse „piešdavo” įtikinamą paveikslą: neva guli silpna kaip lapelis, jai labai bloga, penktadieniais tėvas vežioja atlikti chemoterapijos procedūrų, jau pradėjo slinkti plaukai . „Man žodis vėžys turi ypatingą prasmę, juk juo sirgo mano mama, – pasakojo Darius. – Tad kai sužinojau, kad Gabrielei leukemija, net apsiverkiau. O tada nutariau ją išgelbėti tapdamas kaulų čiulpų donoru.“ Pirmiausia Darius išieškojo tariamą Gabrielės gyvenamą vietą – Trakus. Tačiau kad ir kiek klausinėjo, niekas apie vėžiu sergančią blondinę nebuvo girdėjęs. Tada nuvyko į Santariškių klinikas ir prisistatė medikams: būsiąs kaulų čiulpų donoru, kad išgelbėtų Gabrielę. Tačiau merginos tokiu vardu ir medikai nežinojo. Įsimylėjusiam vaikinui atrodė, kad medikai paprasčiausiai neišduoda pacientės paslapties. Laisvomis minutėmis jis internete skaitydavo apie leukemiją ir tikėjosi, kad likimas lems likusius metus praleisti su mylima Gabriele. Tačiau kaip ją rasti? Galiausiai Darius sugalvojo peržiūrėti merginos atsiųstas nuotraukas – gal ras kokią detalę, už kurios galėtų užsikabinti. Gabrielė buvo nusifotografavusi prie šeimos automobilio, buvo matyti numeriai. Po savaitės įsimylėjėlis jau stovėjo Lentvaryje prie mylimosios namo. Belaukiant pro duris išėjo tamsiaplaukė pusamžė moteris. Kai pribėgęs vaikinas paklausė, kur Gabrielė, moteris atsakė, kad Gabrielė – jos dešimties metų dukra, ir „nustebo”, kodėl jis jos ieškąs. Kai vaikinas parodė telefone išsaugotas blondinės nuotraukas, moteris atsakė kad tai „kažkur Vilniuje“ gyvenanti jos podukra. Ir nieko daugiau nesakiusi nuėjo namo.

Išnarplioti šią istoriją ėmėsi detektyvas Olegas. Turėdamas tik pluoštelį blondinės nuotraukų, merginą surado. Ji iš tiesų dirbo viename Vilniaus barų, studijavo psichologiją. Olegas suorganizavo Dariaus ir atrastosios blondinės susitikimą. Ji taip nuoširdžiai stebėjosi, kad Darius ją pažįsta, jog abejonių neliko: laiškus rašė ne ji. Apžiūrėjusi nuotraukas mergina paaiškino, kad jos darytos tėvo bute Lentvaryje, ir kad jas gali turėti tik jos tėvas ir pamotė. Kai detektyvas pasibeldė į juodaplaukės Lentvaryje duris, ji ilgai nesispyriojo. Prisipažino pasiskelbusi radijo eteryje „dėl prikolo”. Kartu pasiskelbė ir jos draugė. O kodėl apgaudinėjo Darių, apsimetusi savo podukra, tačiau prisistatydama dukters vardu? „Dėl įdomumo. Taip linksmiau!” – pareiškė moteris. Greičiausiai jos linksmumas išgaravo, kai šią istoriją sužinojo vyras. „Žmogus buvo sukrėstas tokio poelgio – apsimesti sergančia vėžiu, siųsti svetimas nuotraukas – amoralu“, – sakė detektyvas. Darius daugiau niekada netikėjo internete, radijuje aptiktais skelbimais, o Lentvario pardavėjos „žaidimą“ pavadino „tiesiog žiauriu“. Su Dariumi šių eilučių autorei neseniai pavyko susisiekti socialiniame tinkle „Facebook“. Gyvena Jungtinėje Karalystėje, turi gyvenimo draugę ir pagaliau jaučiasi laimingas.

Gudri interneto meilės auka

O štai nauja laimingai pasibaigusi istorija. Kaune gyvenanti ir viena sūnų auginanti mokytoja susipažino su vyriškiu internete. Žmogus atrodė padorus, prisistatė kaip Kauno rajono gyventojas ir ėmė lankytis svečiuose. Teigė, kad praeityje dirbo Kauno policijoje, tačiau neva dėl kyšio buvo iš jos atleistas. Kad įrodytų savo jausmų stiprumą, vyriškis draugę nusivežė prie nemenko sklypo ir pareiškė ketinąs jai jį padovanoti. Tačiau netrukus ėmė prašinėti pinigų. Neva sklypo dokumentams sutvarkyti reikia pusantro tūkstančio litų. Mokytoja buvo ne iš kelmo spirta. Viena vertus, užgimę šilti jausmai neleido atstumti mylimojo. Kita vertus, kai šis paprašė pinigų, įsižiebė nepasitikėjimo kibirkštis. Ji kreipėsi į privačius detektyvus. Pateikė mylimojo nuotraukų, vardą ir pavardę, pranešė, kad jis dirbo policininku, gyvena Kauno rajone. Tačiau paaiškėjo, kad tokio policininko Kaune niekada nebūta, o ir rajone toks asmuo negyvena. „Užtat išsiaiškinome, kad Kėdainiuose dirba tokiu vardu ir pavarde pasivadinęs pareigūnas”, – pasakojo Olegas. Kai kaunietei sekliai davė pakalbėti su policininku telefonu, ji iškart suprato, kad tai ne „mylimojo“ balsas. Kas galėjo prisistatyti svetimu vardu? Išvydęs nuotraukas, Kėdainių policininkas atpažino už sukčiavimą teistą savo kaimyną. Sulaikyti jį imantį pinigus iš moters tikriesiems pareigūnams nepavyko: kėdainiškis policininkas tylėjo tik savaitę, o paskui apie tai, kad apgavystė išaiškėjo, prasitarė įtariamajam. Nors viename Kauno policijos komisariatų už sukčiavimą pradėtas ikiteisminis tyrimas, kėdainietis pagal pedagogės pareiškimą teisiamas nebus – nespėjo padaryti jai jokios žalos. Žinoma, moralinės (apvilti jausmai, sugriautas pasitikėjimas) niekas neskaičiuoja. (Apgaviko vardas, pavardė, adresas ir išvaizda redakcijai žinomi. Galbūt pajutęs nebaudžiamumą šiuo metu jis internete „verbuoja“ kitą auką?).

Profesija padeda ir pačiam detektyvui

Vilniuje gimęs ir užaugęs Olegas apie seklio darbą svajojo jau vaikystėje. Būdamas 16 metų baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į vienintelę tuo metu Sovietų Sąjungoje veikusią aukštąją milicijos mokyklą, kuri studentus priėmė nuo 16 metų amžiaus. Mokykla buvo Omske. Galėjo Olegas ten net dėstytoju likti, tačiau jį traukė nuotykiai ir kūrybos reikalaujantis darbas. Grįžo į Lietuvą, dirbo kriminalistu, o paskui vėl studijavo. Vadovavo sostinės vieno rajonų kriminalistams, vėliau triūsė Kriminalinės policijos biure. Ir, kaip visi pareigūnai, tapo jaunu pensininku. Tuomet ir ėmėsi privataus detektyvo veiklos. Žmona taip pat dirbo kriminalinėje policijoje, o dabar pensininkė. Sūnus – kriminalistas. O štai duktė, pasak Olego, pateko į srautą jaunų žmonių, kurie tėvynėje nerado darbo, ir išvažiavo į Londoną. Lietuvoje studijavusi socialinius mokslus, Londone triūsia padavėja. Ar Olegas nebijojo išleisti dukters į svetimą šalį, kur gražios lietuvaitės kartais įtraukiamos į prekybos žmonėmis tinklus? Anot Olego, šie tinklai dažniausiai įtraukia naivias provincijos mergaites, kurios apgaunamos geru uždarbiu užsienyje. Išsilavinusioms, gerai informuotoms merginoms tai gresia mažiau. „Dukra išvyko ne viena, yra žmogus, kuris ja rūpinasi. Nors jie nėra artimi draugai. Todėl man ramiau. O ir bėdai atsitikus rankas sudėjęs nesėdėčiau – Jungtinėje Karalystėje turiu pakankamai daug draugų, taip pat detektyvų“, – atsakė O.Rimanas. Daugiau kalbėti apie šeimą Olegas nepanoro: taip saugiau. Paklaustas, kodėl vaikų globos namuose drauge su kitais magais kartais rengia nemokamus pasirodymus, pašnekovas atsakė: „Kartą britų ambasadorius paprašė surengti pramogą vaikų globos namams. Dalyvavau aš su kolegomis, policininkai su šunimis. Vaikams buvo daug džiaugsmo. Kitąkart nemokamai pasirodėme seneliams – Gerontologijos centre. Ir Santariškėse – skyriuje, kur gydomi vėžiu sergantys vaikai… Jei gali suteikti džiaugsmo – kodėl to nepadaryti?” Tokia privataus seklio O. Rimano gyvenimo filosofija.

Daiva Norkienė