Privatus seklys staiga gali tapti nematomu jūsų šeimos nariu. Dienraštis „Lietuvos rytas“ Nr. 46 (6409)

DEMASKAVIMAS. Populiariausias užsakymas samdomiems detektyvams – surinkti neištikimybės įrodymų

Šiais laikais ne viena nesutarimų kankinama pora net neįtaria, kad neretai kurį laiką gyvena trise. Ne, ne jis, ji ir meilužis (-ė), o jis, ji ir privatus seklys. Tačiau ar gali jis kištis į jūsų privatų gyvenimą?

„Visi stebimi!” – taip jaučiamės gatvėje, prekybos centre, banke, privačių valdų teritorijose pamatę mus sekančias vaizdo kamerų akis.

O jei nematoma kameros akis stebi, ką jūs veikiate savo miegamajame? Jeigu jūsų nepastebėtas privatus detektyvas fiksuoja, kur jūs važiuojate prieš darbą, po darbo ar per pietų pertrauką? Prie kokio namo stovi jūsų mašina, kas ir kada į ją įlipa ar išlipa?

Ir kaip pasijustumėte, jei vieną dieną jūsų sutuoktinis ar sutuoktinė trenktų ant stalo storoką aplanką ir pareikštų – skiriamės! Man pinigai, namai ir brangenybės, tau – studentiškas lagaminėlis su vinilo plokštelėmis.
Darbas – tykoti patvoryje

Man velnioniškai šalta. Lauke speigas, mašinoje – ne ką šilčiau. Vienintelis šilumos šaltinis – greitai senkantis karštos arbatos termosas. Užvesti mašinos ir pasišildyti ar iššokti iš jos į lauką ir patrypčioti negalima.

Sustingo kojų pirštai, paskutinioji ateina ir mano jautriems inkstams. Ryžtingai išsitraukiu iš rankinės elegantišką gertuvę ir trūkteliu brendžio. Mano bendrakeleivis Rimas dėbteli smerkiamu žvilgsniu – darbe gerti nevalia!

Taip, mes abu darbe. Jau 2 valandas stebime objektą (namą) ir laukiame subjekto (vyriškio). Šuniškas tas darbas, galiu pasakyti. Rimas tai daro dėl pinigų, aš – iš kvailumo.

Mūsų darbo vieta – aptriušęs automobilis „Ford”, objektas – tylus apytamsis namas Vilniaus pakraštyje, Nemenčinės plento rajone. Stebime jį iš tolėliau.

„Kad mūsų neužfiksuotų prie namo prikabintos stebėjimo kameros”, – iš pat pradžių paaiškino Rimas.

Glaudžiamės už kaimyninio namo, bet ar ilgai? Juk nežinia – gal kas nors, pastebėjęs svetimą mašiną, jau seka ir mus.

Vienintelė paguoda – vis sninga. Mes užpustyti gal jau iki durelių, purus sniegas paslėpė ir mūsų atvažiavimo pėdsakus. Rimas konstatuoja – puiku. Bet sniegas aplipdė ir langus.

Ar bepadės Rimo „patranka” – galingas fotoaparatas su teleobjektyvu, pagarbiai kėpsantis krepšyje ant priekinės sėdynės?

Taip, aš, balastas, sėdžiu gale tarp kaugės kažkokių ryšulių, nes mano funkcija – tik tylėti ir nejudėti. Ir mirtinai sušalti. „Po velnių, ar negalėjau šio straipsnio imtis pavasarį”, – griežiu dantimis, bet sprukti per vėlu.
Pavyko įvykdyti misiją

Už posūkio sužimba automobilio šviesos, Rimas rikteli: „Gulk!” ir pats krinta ant savo krepšio.

Pavojus netikras. Automobilis stabteli neprivažiavęs, sucypia pakeliamieji vartai, o jo šviesas praryja gretimas kiemas.

Nespėju pakelti galvos, ir vėl pasigirsta komanda: „Gulėk!”, sustiprinta kumščio smūgiu į nugarą.

„Broliai, žurnalistus muša!” – užgniaužiu juoką rausdamasi nosimi į sėdynę (automobilio), o pro langus praslenka šviesos pluoštas. Mašina prašliaužia pro šalį ir sustoja prie objekto.

Paukštelis atvyko! Atsargiai kilsteliu galvą, kad nepražiopsočiau svarbiausio. Rimas jau prikišęs fotoaparatą prie lango. Ir kada jis spėjo jį atidaryti ir uždaryti, nubraukdamas sniegą?

Ajajai, kokia klaida! Mašinos vairuotojas iššoka iš visureigio ir, nepasivarginęs įvažiuoti į kiemą, vikriai neria pro vartelius į vidų.

Matyt, šįvakar neturi daug laiko. Įsižiebia kiemo šviesos, ir net aš įžiūriu baltą striukę vilkinčio vyro siluetą. Rimas kaip pašėlęs pyškina fotoaparatu.

Misija įvykdyta! Fiksuojame laiką – 20 val. 20 min.

„Dar suspės pažiūrėti žinias ir grįžęs žmonai prieš miegą išdėstys dienos įvykius”, – ironizuoju su palengvėjimu, nes Rimas jau užveda mašiną, visu pajėgumu įjungia šildymą ir tik dabar išdėsto matyto vaizdo aplinkybes.

Kas melžia telyčaitę?

Mūsų subjektas, sako Rimas, neturi žmonos. Jis – paprasčiausias žigolas, o lietuviškai – „melžėjas”.

Dabar melžiąs net kelias „telyčias”. Ar telyčios jau duoda pieno? – bandau ironizuoti, bet vyriškis net nešypteli.

Pirmoji, 45-erių „telyčia”, – išsiskyrusi verslininkė, jau pusmetį džiaugiasi mūsų matyto 30-mečio subjekto meile, o jis – jos pinigais.

Bet prieš kurį laiką „telyčia” ėmusi įtarinėti, kad kažkur ganosi dar viena „telyčaitė”, kuri per gausiai kvepinasi jos nekenčiamais „Organza” kvepalais (ai, kokia lemtinga meilužių klaida!).

Rimo užduotis buvo susekti, kas ta „telyčaitė” ir kur ji gyvena. Šįvakar, po dviejų savaičių darbo, buvęs lemiamas etapas – nufotografuota, kad subjektas tikrai lankosi „telyčaitės”, nekilnojamojo turto ekspertės, name tuo metu, kai jo maitintoja Kaune atidaro dar vieną verslo objektą.

„Tai ir padariau”, – reziumuoja Rimas.

Seklys – pavienininkas mėgėjas

– Padėsite rytoj tas nuotraukas ant moters stalo, sudaužysite jai širdį, o kokia prasmė? Na, iškels ji savo draugužiui skandalą, jis trenks durimis ir išeis, ir kas iš to – vėl vienišos naktys? – su moteriška užuojauta klausiu seklio.

Rimas į ginčą nesivelia – čia ne jo daržas.

Jis dirba taip: rankpinigiai – informacija – pinigai. Kiek?

– Na, kadangi tu savo šaltinių neišduodi, – įduria man, – pasakysiu – už šį darbelį 1000 litų.

Nebuvę sunku, tik reikėjo kantrybės. Subjekto čia tykojęs visą savaitę, prieš tai per kelias dienas išsiaiškinęs, kur gyvenanti „telyčaitė”, – ją pasekęs.

Atliktų panašų darbą ir už 500, ir už 2000 litų – priklausytų nuo užsakovo piniginės ir nuo to, ar jam striuka su pinigais.

Rimas nelaiko savęs profesionaliu sekliu. Jokiai organizacijai nepriklauso, jokių mokesčių nemoka.

„Aš – pavienininkas mėgėjas, o klientai mane susiranda vieni per kitus. Kieno vaikas klystkeliais eina ar iš namų pabėga, kieno skolininkas adresą pakeitęs.

Užsakymų nedaug, nes žmonės labiau linkę kreiptis į privačių detektyvų firmas, kurios turi puikios stebėjimo įrangos”, – atsidūsta seklys.

Jau dešimtmetį jis – pensininkas, nors dar neturi ir šešiasdešimties.

Dirbęs ir milicijoje, ir policijoje. „Detektyvus skaitau visą gyvenimą, tad ši veikla man – ir pramoga. Jei žmonėms reikia tokių paslaugų, visada atsiras, kas jas suteiks. O kodėl ne aš?” – klausia manęs ir aš nebeturiu jam ką atsakyti.

Atsisveikindama užduodu jam paskutinį klausimą – ar ne šuniškas toks darbas – tupėti patvory ir lįsti po žmonių asmeninio gyvenimo antklodėmis?

– O ar ne šuniškas antstolio darbas, kai tenka išvaržyti žmogų ir palikti pliką basą? O teisėjo? O politiko?

Aš tik padedu žmonėms padėti tašką savo santykių istorijoje, o kartais ir atvirkščiai – susėsti ir atvirai pasikalbėti.

Ne vienas žino istoriją apie turtingą verslininkę ir jos draugelį menininką. Moteris jautė jo nuklydimus, pasamdė seklius, kad pasektų, ką jis veikia per gastroles.

Aišku, šie netruko atskleisti jo santykius su gerbėjomis. Bet pora iki šiol drauge.

Vadinasi, išsiaiškino ir rado kompromisą. Kartais moters meilė didesnė už ambicijas, nors retai, – filosofiškai baigia pokalbį seklys mėgėjas Rimas.

Aš jam dėkinga, kad mane, žurnalistę, pasiėmė į savo mašiną vykdydamas užduotį. Jokia privačių detektyvų firma, ypač sauganti savo klientų privatumą, to nebūtų padariusi.

Nusikaltimas ar darbas?

Kad sekliams kartais iškyla moralinių problemų, rodo ir ši citata: „Būna ir tokių kuriozų, kad seklį užangažuoja viena ir kita pusė. Sekėjui sunkus uždavinys.

Uždirbti reikia. Bet seklys turi sąžinę – jis ima iš vieno ir kito pinigus. Teisingų pėdų niekada nepraneša”, – taip rašė laikraštis „Diena” 1935 metais.

Ar tokią sąžinę turi ir šių dienų privatūs sekliai?

Legalu ar nelegalu rinkti slaptą informaciją apie žmogų, sakant tiesiai – šnipinėti? Ar etiška iš to uždirbti? Ar įteisinta tokia veikla įstatymu?

Kur yra žmogaus privatumo ribos? Ar teismai priima kaip įrodymą intymią informaciją, surinktą apie žmogų jį šnipinėjant? Kas samdo privačius detektyvus ir kodėl? Ar įteisintas sekimo technikos naudojimas?

Juk šiandien naujausios technologijos leidžia sekti žmogų beveik visur ir visada. Sekliui jau nebebūtina tykoti krūmuose iškišus fotoaparatą.

Jam reikia būti geram tyrėjui – sekti privatų kliento gyvenimą interneto erdvėje, kontroliuoti jo kompiuterį, mobilųjį telefoną. Ar tai legalu? Juk Konstitucija užtikrina asmens privataus gyvenimo neliečiamybę.

Lietuvoje iki šiol nėra privačių seklių veiklos įstatymo, bet jis būtinas – kad privatūs sekliai negalėtų peržengti tam tikrų ribų.

Diskusiją apie privačių seklių veiklą dar praėjusių metų rudenį pradėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pasiūlė darbo grupei parengti privačių seklių veiklos koncepciją ir įstatymą.

Kad tokio įstatymo, kurį turi latviai, bet neturi estai, reikia, sutinka ir teisėsaugos atstovai, ir kai kurie privačių seklių verslo atstovai.

„Seklių veiklą būtina reglamentuoti. Juk šiuo metu daugelis, kurie užsiima tokia veikla, žaidžia su likimu, nes aiškios ribos nėra”, – sako ir buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius.

Darbo grupė įstatymo projektą turėtų pateikti po mėnesio.

O kaip dirba privatūs detektyvų biurai, kol įstatymo nėra?

Su visais klausimais beldžiuosi į bendrovės Privačių detektyvų biuro, vadovaujamo Olego Rimano, Latvijos privačių detektyvų federacijos nario, duris.

Kodėl prireikia detektyvų?

Išskėstomis rankomis manęs niekas čia nelaukė – detektyvai saugo klientų paslaptis.

Ypač kai pokalbis sukosi ne apie verslo paslapčių šnipinėjimą, o apie daug intymesnę sferą – asmeninius žmonių santykius ir jų šnipinėjimą.

– Pagal Civilinį kodeksą abu sutuoktiniai turi teisę skirtis – dėl vieno jų kaltės. Kaltė gali būti ne tik smurtas, bet ir neištikimybė.

Kitaip nei baudžiamosiose bylose, neištikimybės įrodymus turi pateikti ta pusė, kuri kreipiasi į teismą. Nekaltumo prezumpcijos čia nėra.

Šiuo atveju dažniausiai į teismą kreipiasi moterys. O jų įrodymai menki – jos kažką jaučia, įtaria, tačiau tas „kažkas” teismui – joks įrodymas.

Vis dažniau teisme pagalbos ieško ir vyrai, kai jų žmonų galvose pučia vėjai, bet jos ima sutuoktinius gąsdinti atimsiančios vaikus, o drauge ir turtą.

Paprastai abiem pusėms yra sunku surinkti neištikimybės įrodymų. Advokatai to neapsiima – jie tvarko tik popierius. Belieka kreiptis į privačius detektyvus.

O mes ir galime padėti, ir negalime. Kol nėra įstatymo, lieka laviruoti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos, – suintriguoja O.Rimanas, kurio privačių detektyvų biuras neseniai atšventė 5 metų gyvavimo sukaktį.

O.Rimanas – ir Privačių detektyvų įstatymą Lietuvoje dabar kuriančios darbo grupės narys.

Pagrįsdamas savo dvejopą teiginį, detektyvas pateikia save gerbiančių detektyvų veiklos taisykles – nevykdyti užsakymų, prieštaraujančių įstatymams ar keliančių abejonių, nepažeisti asmens susirašinėjimo privatumo, nesiklausyti pokalbių telefonu, be savininko žinios nepatekti į jo būstą, garantuoti slaptumą ir neklaidinti klientų dėl užsakymo įvykdymo rezultatų.

Ne seka, bet saugo?

– Jei tiek daug draudimų, kaip privatūs detektyvai vis dėlto surenka įrodymus, kurie reikalingi vienai suinteresuotų pusių? – klausiu detektyvo.

– Be jokio įstatymo mes galime klientui teikti konsultacinę pagalbą. Visada patariame turėti advokatą.

Su advokatu aptariame taktiką, kokių įrodymų teismui reikėtų pateikti.

Kad nepažeistume asmens teisių ir kol nėra mūsų veiklą reguliuojančio įstatymo, juos renkame kūrybiškai. Mes dažnai apeliuojame į Visuomenės informavimo įstatymą, kur parašyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją, bet draudžiama filmuoti privačioje valdoje.

Šalyse, kur nėra privačių detektyvų įstatymo, kaip ir Lietuvoje, privatūs detektyvai įsiregistruoja kaip žurnalistai, turintys teisę atlikti žurnalistinį tyrimą. Tokiu būdu jie daro savo tyrimus.

– Paklausiu tiesiai šviesiai to, ko nedaro žurnalistai – ar įrengiate namuose klausymosi, stebėjimo įrangą?

– Atsakysiu taip – žinau, kad privatūs detektyvai tai daro.

O kaip kitaip gausi įrodymų? Bet galima tokį sekimą traktuoti ir kitaip.

Jei žmogus įrodo, kad jis būsto šeimininkas, ir paprašo įrengti stebėjimo kamerą, pavyzdžiui, saugumo sumetimais, kodėl ne? Mes teikiame ir tokias konsultacijas, ir technines priemones.

– O jei žmogus pasakys tikslą, pavyzdžiui: stebėsiu, ką žmona veikia, kai išvykstu į komandiruotę?

– Mums geriau to nežinoti. Savininkas su aparatūra gali elgtis kaip tinkamas.

Jo tikslo – rinkti neištikimybės įrodymus – mes kaip ir netenkiname, – išvengia aiškaus atsakymo detektyvas ir primena: į teismą atnešti vaizdo kamerų, diktofonų įrašai, mobilieji telefonai su žinutėmis ar kompiuteris su elektroniniais laiškais dar nėra pakankami neištikimybės įrodymai.

Geriau, kad juos būtų užfiksavęs antstolis.

Prireikia antstolio pagalbos

Kad antstolio pareiga – vaikytis skolininkus, žino dažnas pilietis.

Garliavos įvykiai parodė, kad antstolis samdomas net įvykdyti teismo nutartį – grąžinti vaiką motinai. Kad antstolis gali užfiksuoti ir neištikimybės įrodymus, man, kaip ir turbūt daugeliui skaitytojų, buvo naujiena.

Pasirodo, asmuo, pats ar padedamas privataus detektyvo surinkęs antrosios pusės neištikimybės įrodymų, gali juos pateikti antstoliui.

„Antstolis atlieka faktinių aplinkybių konstatavimą ir surašo protokolą. Jis išduodamas paslaugos prašiusiam piliečiui, o šis jau gali pateikti tokį dokumentą kaip neištikimybės įrodymą teismui”, – paaiškina antstolis Mindaugas Dapkus.

„Žmogus gali atnešti savo sutuoktinio mobilųjį telefoną su pikantiškomis žinutėmis.

Antstolis užfiksuoja, iš kokio telefono siųstos ir į kokį telefoną gautos SMS žinutės.

Taip pat yra užfiksuojami elektroniniai laiškai, esantys pateiktame kompiuteryje. Vaizdo kamerų įrašų, įrodančių neištikimybę, antstolis nefiksuoja.

Tokius įrašus galima nešti tiesiai į teismą, įstatymas leidžia juos peržiūrėti posėdžio metu ir be antstolio konstatavimo. Tačiau prašymai konstatuoti neištikimybę dar nėra dažni.

Antstolis privalo vykdyti teismo nutartį, o privačių asmenų prašymai užfiksuoti neištikimybės įrodymus yra tik antstolio atliekama paslauga, bet ne prievolė. Pats esu gavęs tokių prašymų, bet tai labai subtilus dalykas, todėl atsisakiau. Čia jau antstolio apsisprendimas”, – sako M.Dapkus.

Įdomu, kiek kainuoja toks antstolio darbas?

Pasirodo, priklauso nuo to, kaip susitariama su klientu. Vykdant teismo nutartį, antstoliui mokama tik 60 litų už darbo valandą.

Panašiai kainuotų ir privataus kliento užsakymo vykdymas. Visai nebrangiai, turint galvoje, kad turtingi žmonės, įrodę partnerio neištikimybę, gali jį palikti beveik basą.

Turtingi žmonės – atsargūs

„Kai teismui pateikiami antstolio užfiksuoti partnerio neištikimybės įrodymai, skyrybų byla laimima beveik šimtu procentų su visomis finansinėmis pasekmėmis.

Ir nieko nebepadės rypavimai, kad sutuoktinis ar sutuoktinė buvo baisaus charakterio. Todėl turtingi žmonės labai atsargūs, jie nepalieka jokių įrodymų elektroniniame pašte ar mobiliajame telefone.

Be to, ir jų gyvenimo tempas per greitas romantiškoms istorijoms. Veikiau jie pasirinks nieko neįpareigojantį „greituką” ar meilės valandą kur nors užsienyje konferencijos metu.

Asmeniškai man jų kartais būna gaila. Nedaug jie turi džiaugsmo asmeniniame gyvenime, jei reikalai šeimoje prasti”, – paatviravo „Lietuvos ryto” žurnalistei vienas žymesnių skyrybų advokatų sostinėje, nepanoręs viešinti savo pavardės.

Sekti tampa manija

Juokaujama, kad brangiausias malonumas yra ne sekti asmenį, o stebėti žmogų, kuris ką nors stebi.

Girdint apie visuomenėje nuolat kylančius klausymosi skandalus, apie valdininkų, politikų, pareigūnų veiklos sekimą, kartais atrodo, kad visi esame sekami ir visų klausomasi.

Nenuostabu, kad silpnesnių nervų piliečius gali ištikti ir isterija.

„Sunkiausia dirbti su žmonėmis, kuriuos jau galima pavadinti ligoniais. Arba jiems atrodo, kad juos partneris seka kiekviename žingsnyje, arba patys nori nuolat sekti artimą žmogų”, – O.Rimanas neslepia gaunantis ir keistų užsakymų.

Jis įsiminė istoriją, kai jaunas žmogus rengėsi vestuvėms. Sekliams jis nupiešė schemą – čia aš, čia mano būsimoji žmona, čia jos buvę draugai, čia ji dirba, čia gyvena jos tėvai, o aš noriu patikrinti, ar ji man ištikima ir ar su niekuo kitu nebendrauja.

„Paklausėme jaunuolio: kam viso to reikia, jei mylite vienas kitą? Juk dar net nėra ką fiksuoti. Supratome, kad vaikino psichika pakrypusi į vieną pusę, ir ateityje ši šeima gali turėti daug problemų. Taip ir norėjosi perspėti nuotaką – kol nevėlu, bėk! Gaila, kad neturime tokios teisės”, – atsidūsta privatus detektyvas.

Jis neslepia – Lietuva maža ir kartais nutinka, kad pagalbos dėl neištikimybės faktų surinkimo į seklius kreipiasi abi pusės.

„Jei mes jau būname pradėję teikti pagalbą vienam partnerių, turime rasti būdų, kaip atsisakyti dirbti antrajai pusei.

Suprantama, mes nei vieno, nei antro apie tai neinformuojame. Tikrai nesielgiame kaip tas jūsų cituotas seklys, kuris „turi sąžinę – ima iš vieno ir iš kito pinigus”, – nusijuokia O.Rimanas.
Sekimo verslas – džiunglės be įstatymų

* Kol Lietuvoje nėra privačių detektyvų veiklos įstatymo, bet koks privataus asmens sekimas, tegu ir vadinamas būsto saugojimu ar kitaip, balansuoja ant labai slidžios ribos.

* Mat šis procesas jau gali tapti nevaldomas. Užtenka pažiūrėti, kaip klesti nevaldoma sekimo priemonių prekyba elektroninėje erdvėje.

* Štai jums siūloma programa „Asmeninis šnipas”. Tai mobilusis telefonas, kuriame įdiegta speciali programinė įranga. Ji leidžia klausytis telefono pokalbių, gauti išsiųstų ir gautų žinučių kopijas, sekti telefono buvimo vietą ir sužinoti pakeistos SIM kortelės naują telefono numerį. Su tokia programa mobilųjį telefoną galima paversti klausymosi įrenginiu – blake. To stebuklo kaina – 1200 litų.

* Ką tuomet reiškia žemiau išspausdintas tekstas, kad tokios įrangos naudojimas gali pažeisti žmogaus asmeninį gyvenimą? Iš jo tiek naudos, kiek alkoholikui iš užrašo, kad alkoholis kenkia sveikatai.

* Internete siūloma priemonių, kuriomis gali sekti viską. Ir išlikti nesusektam beveik nėra galimybės.

* Tai ir telefonai „Nokia” E52, C5, N8, E7 su slapta sekimo įranga – galite kontroliuoti telefoną visą laiką iš bet kurios pasaulio vietos (kaina – apie 2000 litų).

* Ir rankinis laikrodis su nesusekama slapta kamera arba naktinio filmavimo funkcija (apie 350 litų). Įsigykite radijo dažnio audioįrenginį už 329 litus ir girdėsite, ką sekamas asmuo kalba už 500 metrų.

* Norite išgirsti, ką kalba kaimynas už sienos? Nėra problemų – įrenginys kainuos tik 480 litų. Klausymosi įrenginiai, įmontuoti kompiuterio pelėje, peleninėje, elektros šakotuve, – apie 500 litų.

* O gal norite ir filmuoti? Pupelės dydžio vaizdo kamera – tik 200 litų, saulės akiniai su slapta kamera – 304 litai, kaklaraištyje užmaskuota kamera – 319 litų.

* Po galais, man visai neblogai būtų įsigyti tušinuką tik už 170 litų – čia yra vaizdo kamera su garsu, diktofonu, fotoaparatas, USB atmintinė ir, aišku, pats tušinukas!

* Tad, mieli skaitytojai, jau šiandien pat galite pradėti sekti savo vyrus, žmonas, seseris ir brolius, kaimynus ir verslo partnerius. Be jokių privačių detektyvų pagalbos!

* Tik prieš nuspausdami stebėjimo kameros ar klausymosi įrangos mygtuką pamąstykite – ar jums tikrai to reikia?

Laima Lavaste