skip to Main Content
Menu

Žurnalas „Moters savaitė“ Nr. 7(771) 2021 04 13 Detektyvas su magijos prieskoniu

Sonata Ramanauskienė

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar yra šis vyras padaręs kažką tokio, ko niekas anksčiau nėra daręs? Susimąstęs jis šypteli – yra: „Taip išeina, kad esu pirmasis Lietuvos istorijoje oficialus privatus detektyvas“.  Išeidamas į pensiją po darbo kriminalinėje policijoje dabartinis Vilniaus privačių detektyvų grupės „Rimanas ir partneriai“ atsakingas partneris ir  Rimano biuro vadovas Olegas Rimanas svajojo atsiduoti vien fokusams, magijai, visiškai panirti į iliuzijų pasaulį. Gi iki šiol jo sandėliuke guli neišpakuoti dar tada pripirkti būsimiems pasirodymams rekvizitai, o lentynose laukia šimtas neperskaitytų magijos ir iliuzijos tema knygų. Ir ta svajonė vis dar kabo ore…    

 

„Kažkada kilo mintis pasidomėti, ar anksčiau iki dabartinės Nepriklausomos Lietuvos egzistavo Privačios detektyvinės veiklos įstatymas, reglamentuojantis detektyvų veiklą,  – ima pasakoti apie iki tol irgi niekieno nepaliestą reikalą privatus detektyvas. – Paaiškėjo, kad nebuvo. Bet suradom 1937 m. ir 1939 m. laikraščiuose „Kauno diena“ straipsnių (kopijas turiu) su užuomina, kad „jeigu įtariate, jog jus apgaudinėja sutuoktinis, tai tokią ir tokią dieną ateikite į tokią ir tokią kavinę, ten pamatysite poną, vilkintį lietpaltį, o šalia ant stalo bus padėta skrybėlė – tai ir bus Jums reikalingas seklys. Prieikite prie jo ir jis išspręs Jūsų problemą“…

Patikrino pats save

Kovo mėnesį sukako penkeri metai, kai buvo išduoti pirmieji Lietuvoje privačių detektyvų pažymėjimai. Olegas prisimena, kad tuo metu egzaminą laikė penkiese, bet pažymėjimą Nr.1 gauti laimė nusišypsojo jam. „ Su manimi iki šiol dirbantys kolegos gavo atitinkamai sekančiai sunumeruotus pažymėjimus. Taip ir tapau tas pirmasis privatus detektyvas Nepriklausomoje Lietuvoje“, – šypsosi pašnekovas.

Tiesa, detektyvine veikla jų įmonė užsiėmė ir iki tol nuo įsteigimo 2007 m., nors jų darbas dar nebuvo reglamentuotas jokio įstatymo. „Paskui buvau įtrauktas į privačių detektyvų veiklą reglamentuojančio įstatymo projekto rengimo Seimo darbo grupę, kuriai tuomet vadovavo dabartinis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Ten buvau vienintelis verslo atstovas. Nors turėjau per 20 m. darbo kriminalinėje policijoje patirtį, į ją nebuvo atsižvelgta, ir visi – turintys ir neturintys patirties – turėjome Policijos departamente laikyti egzaminą. Prisipažinsiu, tada teko išgyventi nemenką jaudulį! – juokiasi prisimindamas buvęs kriminalinės policijos komisaras. – Kadangi viena iš svarbių nuostatų buvo ta, kad, norint tapti privačiu detektyvu, reikia būti nepriekaištingos reputacijos, egzaminą išlaikėme keturi iš penkiukės. Privalomas buvo ir aukštasis teisinis išsilavinimas.“

 

Darbas be pasalų?

Olegas patikina, kad detektyvu negalėtų būti nekūrybingas, be psichologijos išmanymo žmogus – juk detektyvo darbas yra analitinis, protinis, kūrybinis. Tenka dirbti su skirtingais asmenimis, kuriuos po pokalbio kartais netgi prisieina atkalbinėti nuo paslaugos, kai paaiškėja, jog problema glūdi pačiame žmoguje arba iškyla rizika pažeisti privatumą, arba reikalas susiję su investicija, kuriai negalima suteikti garantijos, jog ji pasiteisins… „Esame ne burtininkai, nors ir esu Lietuvos iliuzionistų klubo narys.“

Visgi pasalose Olegas su kolegomis netyko ir neseka.  Ir fizinę jėgą Olegas per visą darbo laikotarpį pasitelkė gal vos vieną kitą kartą – kai teko gintis. „Atsimenu, praėjusios krizės metu didelei lizingo bendrovei teko ieškoti asmenų, neišgalinčių tęsti įmokų, bet ir negrąžinusių transporto priemonių. Jos tiesiog dingo iš akiračio.  Automobilių ieškojome po visą Lietuvą kartu su policijos pajėgomis, kad nepatirtume kaltinimų smurto išpuoliais“, – prisimena Olegas.

Ar šiandien Lietuvai užtenka vos dviejų dešimčių privačių detektyvų? Pašnekovas šypteli – sunku pasakyti. Jų tik tiek, nes ši veikla nėra sviestu tepta, iš jos pragyventi dirbant tik detektyvo darbą praktiškai neįmanoma. „Reikia, kad klientas tave surastų, tavimi pasitikėtų, kad šita paslauga nepažeistų dabar į aukštumas iškeltos asmens duomenų apsaugos. Ir šiaip labai daug rizikų šiame darbe. Pavyzdžiui, norint nustatyti žmogaus neištikimybę, įstatymas mums leidžia rinkti civilinėms, baudžiamosioms ir darbo ginčų byloms duomenis. Bet kartu čia prasideda ir nonsensas – mes, detektyvai, pagal kitą įstatymą, turime įspėti tą neištikimą asmenį, kad jis bus sekamas, ir tam gauti jo sutikimą (juokiasi).  Štai tokiu atveju mūsų paslauga dar neprasidėjusi ir pasibaigia. Tuomet tenka kūrybiškai pasitelkti advokatus – jiems ir klientui  mes, detektyvai, tik padedame rinkti kažkokius duomenis, tačiau teisme nebedalyvaujame.“

Neištikimybės įdomybės

Štai čia Olegas atsidūsta – tikriausiai tūkstantąjį kartą girdi klausimą apie neištikimybę. Paskui kantriai papasakoja, kad tenka iš klientų išklausyti įvairiausių įtarimų, kurių dalis būna ir nepagrįstų. Tuomet prisieina pačiam žmogui įrodinėti, kad tai, ką jis galvoja ar įsivaizduoja, nėra neištikimybė, o tik jo paties perdėtos fantazijos. „Ateina ir pasakoja, esą nesupranta, kodėl santykiai atšalo, kodėl nebemalonu kartu būti, kodėl tas vyksta – gal pasibaigė meilė? O gal atsirado trečias žmogus, dėl kurio meilė pasibaigė? O gal jis pats kažko nepadaro, kad meilė gęsta? Imame dėlioti tradicinį santykių atšalimo modelį: aptariame partnerio įtartiną elgesį su mobiliuoju telefonu, pasikeitusius higienos ir aprangos įpročius, atsiradusį potraukį kvėpintis, ryškiau dažytis…“ – neištikimybių narpliojimo pradžią iškloja detektyvas, pastebėjęs, kad meilužių susitikimo vietos nesikeičia net ir pandemijos metu.

Jis pamini ir kitą įdomų faktą – moralinę neištikimybę, kuomet dar fizinė nėra įvykusi. „Egzistuoja ir tokie įtarinėjimai, kai, išskyrus dvasinės bendrystės, nieko daugiau nevyksta. Mano nuomone, aliarmo dėl tokios neištikimybės kelti neverta, tačiau į tokį klausimą geriau atsakytų psichologai. Visgi toks faktas puikiai parodo, kad kažkas vyksta negero tarp sutuoktinių, ir jeigu to jie nesistengs keisti, tuomet gali gimti ir išdavystė“,  – atvirai kloja pašnekovas, kol kas nepastebintis, kad per karantiną neištikimybės atvejų būtų padaugėję.

 

Padeda melo/tiesos nustatymas

Ištikimybe daugiau rūpinasi moterys ar vyrai? Olegas šypteli – aišku, kad moterys, nes  jos jautresnės,  viską labiau ima arčiau širdies. „Vyrai jeigu jau kreipiasi, tai jie patys būna labai pavydūs, jiems kiekvienas nors kiek neaiškus moters judesys neva signalizuoja apie neištikimybę. Su tokiais tenka gerokai paplušėti psichologiškai, subtiliai kažką patarti ir užsiminti, kad gal problema glūdi jame pačiame, – patirtimi dalijasi detektyvas. – O kartais siūlome ir netradicinius būdus norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Pavyzdžiui, yra melo/tiesos nustatymas trimis metodais: naudojant melo detektorių – poligrafą; naudojant voice detekciją – Izraelyje išrastą būdą, kuomet analizuojamas tik balsas, kuris išskaidomas į maždaug 130 parametrų; ir trečiasis būdas – vadinamasis profailingas, kuris yra mano kolegos, turinčio privataus detektyvo pažymėjimą Nr. 2, „arkliukas“, į kurį jis labai seniai gilinasi. Šiuo atveju gaunamas rezultatas panašus į pirmuoju ir antruoju metodais gautuosius, tačiau čia pasitelkiama veidotyra, kūno, akių kalba ir pan. Gal pasakysite, kad tai jau iš magijos srities, tačiau tai yra fiziologija.  Šiais atvejais svarbus, tarkim, ne aparatas, o specialisto gebėjimas teisingai vertinti testuojamojo reakcijas. Juk širdis gali pradėti plakti greičiau ne nuo to, kad meluojate, o nuo jaudulio, tiesa? Štai čia specialistas turi nesuklysti.“

Ką išduoda išvaizda

O ar žmogaus išvaizda gali išduoti, kad jis yra linkęs į nusikalstamą veiklą, sukčiavimą? Detektyvas primena kriminalistikos tėvo Čezarės Lambrozo teoriją, kad kiekvienas žmogus turi bruožus, pagal kuriuos galima atpažinti ar jis gali nusikalsti, ar ne. „Vėliau ji buvo sukritikuota kaip neatitinkanti realybės, – pasakoja pašnekovas. – Tačiau kai kurie fiziologiniai dalykai tikrai pasikartoja, tik reikia juos teisingai interpretuoti. Daug išduoda kalbos stilius ir maniera. Pavyzdžiui, jeigu nuo pat pirmų pokalbio telefonu akimirkų asmuo pradeda tujintis – tai jau verčia suklusti.

Yra ir nematomų dalykų, kuriuos minėtas kolega Romualdas Zaleckis, irgi buvęs patyręs kriminalinės policijos pareigūnas, pasitelkęs profailingą, gali atskleisti.

 

Ne technologijos svarbiausios, bet…

Pasirodo, detektyvų darbui ir šiandien labiausiai padeda žmogiškieji faktoriai nei technologijos, nors be šių išsiversti tikrai neįmanoma. „Štai šiandien į mus kreipėsi klientas iš užsienio, – pasakoja Olegas. – Gana jaunas žmogus, norintis surasti savo Vilniuje gyvenančias gimines, su kuriomis iki mirties bendravo jo močiutė, taip pat gyvenusi užsienyje. Dabar tie ryšiai nutrūkę, net pavardžių jis nežino, likusios tik atsiųstos iš Lietuvos apie 1970-uosius darytos nuotraukos.  Vienoje iš jų vilnietė močiutės sesuo yra parašiusi, jog tarp jos jubiliejaus svečių – kolegos mokytojai. Ir kaip tik vakar susirašinėdamas viename Vilniaus forume tą nuotrauką įmečiau į „eterį“ ir paklausiau, gal kas kažką atpažins. Ir ką manote? Buvę keli mokiniai, kuriems patiems jau yra nemažai metų, atpažino ir parašė net trijų mokytojų vardus ir pavardes… Taip ir suradome kliento gimines – štai jums ir socialinių tinklų technologijos.“

Burtai atvedė prie dingusios mergaitės

Kodėl Olegas pasirinko iš pradžių policininko, paskui detektyvo darbą, o juos visą laiką lydi meilė triukams ir magijai? „Manau, kad kalti genai. Mano tėvelis, kuriam dabar 97-eri, nuo karo laikų buvo artistas visuomenininkas, mano jaunas giminaitis iš tėvo brolio pusės Kazanėje –  perspektyvus klounas, ir aš nuo  jaunystės pats domiuosi iliuzijų menu. Prieš maždaug dvidešimt penkerius metų Palangoje pamačiau gatvėje rodantį triukus žmogų – patiko, susipažinome. Ilgiau pabendravus abiem kilo idėja sukurti Lietuvos iliuzionistų klubą, kuris apvienijo įvairių profesijų žmones, mėgstančius fokusų pasaulį. Klubo centras įsikūrė Šiauliuose, rinkdavomės kartą per du mėnesius. Keisdavomės triukų paslaptimis, rekvizitais, demonstravome vieni kitiems ką naujo išmokę. Palaipsniui pritraukėme jaunimo. Čia augo Mantas Wizard, kurį visai mažą į klubą atvedė iliuzionistas Arvydas Stonys, čia pradėjo savo karjerą mentalistas Nicholas Kin. Vienu metu aš pats buvau klubo viceprezidentas, vėliau – valdybos narys. Tai man buvo hobis, kuris netgi atnešdavo pinigų“, – šypsosi Olegas pasidžiaugdamas, kad magija skatina kūrybą, kuri labai pravertė ir dirbant kriminalinėje policijoje. Jis prisiminė, kaip kartą gavo pranešimą, jog iš vienų norvegų kuruojamų pusiau privačių mergaičių globos namų dingo mergaitė – buvo įtariama, kad ji parduota  prostitucijos nusikaltėliams. Norėdamas įgauti pasitikėjimą tarp ten gyvenančių mergaičių, detektyvas sugalvojo pasitelkti triukus – pasirodymui kaip tik labai tiko buvęs kalėdinis laikotarpis. Po savo „burtų“ programos Olegas kaip burtininkas liko pasikalbėti su kiekviena iš jų atskirai apie gyvenimą. „Suveikė! Kalbėdamos su manimi, besišypsančiu iliuzionistu, jos atvirai atsakė ir į man rūpimus klausimus apie pradingusią draugę, – prisimena detektyvas. – Baigėsi tuo, kad per tas mergaites pavyko suorganizuoti susitikimą taip, kad dingusioji ateitų į sutartą vietą, į kurią atėjo ir norvegų atstovai. Jie įsitikino, kad globotinė  neparduota į prostitucijos vergiją, o pabėgo dėl to, kad jai nepatiko gyvenimo tuose globos namuose sąlygos…“

Ypatingas dėmesys vaikams

Detektyvas, kai tik yra galimybė, nebe pirmus metus rengia nemokamus pasirodymus vaikų globos namuose. „Tačiau dabar tą darau gerokai rečiau, nes atsirado nemažai jaunų iliuzionistų,  galintys daugiau laiko skirti tokiai misijai, – sako pašnekovas, daugiausiai dabar savo ir triukais, ir pinigais prisidedantis prie labdaringų projektų, pvzd. prie „Raudonosios nosies“ akcijos. Yra kažkada aplankęs ir pamaloninęs savo pasirodymu ir Vilniaus gerantologijos centro senelius.

Kodėl Olegui rūpi vaikai? Vyras šypsosi sakydamas, kad tai jam visada buvo jautri tema: pats užaugino sūnų ir dukrą, turi ne vieną anūką, įtakos turėjo ir jo karjeros pradžia anuomet taip vadinamame kriminalinės paieškos poskyryje pagal nepilnamečių nusikaltimus, kurio vadovu po kelerių metų ir tapo. „Bendravimas su tais sudėtingais nepilnamečiais, jų likimai ir gyvenimai nedarniose ar net kriminalinėse šeimose kabino mano širdį, – prisipažįsta detektyvas. – Patikėkite, kaip smagu po daug metų sutikti kai kuriuos iš jų – jau suaugusius ir kažką pasiekusius, išgirsti padėkos žodžius už tada parodytą griežtumą. Štai mano kabinete kabo keletas paveikslų, kuriuos padovanojo Vilniaus senamiestyje sutiktas vienas iš buvusių  auklėtinių, tada pasėdėjęs net Lukiškių tardymo izoliatoriuje, o šiandien tapęs dailininku ir savo paveikslais prekiaujantis gatvėje. Tas labai džiugina.“

O koks Olegas pats buvo tėtis savo vaikams – gal itin griežtas ir neatlaidus? Atsidusęs pašnekovas tepasako, kad apie tai geriau atsakytų patys vaikai. Kita vertus, kaip batsiuvys be batų, taip ir saviems vaikams laiko per tarnybą likdavo labai mažai. Tačiau pašnekovą džiugina tai, kad sūnus pasekė jo pėdomis ir dirba kriminalinėje policijoje – tiria kompiuterinius nusikaltimus. „Jeigu ir išeitų iš to darbo policijoje, įgijęs tokią praktiką jis tikrai rastų kur ją pritaikyti, gyvenime nepražūtų“, – įsitikinęs pašnekovas. O dukra dirba vienoje iš sostinės poliklinikų registratūroje, taip prisidėdama prie kovos su COVID-19.

 

Čigonų pinklės

Olegas sutinka, kad iliuzionisto mąstymas labai padeda detektyvo darbe. Nes triukų metu įvyksta įvairiausių netikėtumų, tenka žaibiškai spręsti situaciją, ieškoti nestandartinių išeičių. To reikia ir narpliojant detektyvines situacijas. Visgi hipnozės detektyvas nenaudoja, nors perpratęs ją neblogai. Jis ypač įspėja dėl čigonų gebėjimo hipnotizuoti. „Kartą vienas kaunietis verslininkas per pusmetį dėl čigonės triukų prarado net 666 tūkst. eurų, – pasakoja jis. – Kažkada viešint Ukrainoje pažįstami čigonai mane išmokė pristojusiai čigonei pasakyti „Roma, nana lave!“ („Čigone, neturiu pinigų!”) ir jau turėjau progą įsitikinti, kad tai veikia. Tačiau galiu pasakyti: ne visi čigonai sukčiai ir ne visi sukčiai yra čigonai. Apgaudinėti gali visi. Čigonai tiesiog iš seno įpratę, kad nereikia dirbti, o reikia daryti spektaklį ir iš to gauti pinigų, na dar klajoklių genai stumia burti, hipnotizuoti ir taip išvilioti pinigų…“

Kodėl nesirenka moterys?

O pabaigai pikantiškesnis klausimas – kodėl nėra detektyvių moterų? „Klausimas aktualus, – mirkteli pirmasis Lietuvos privatus detektyvas. – Jomis tapti galėtų policijos tyrėjos, galėtų ir praėjusios specialius kursus kitų profesijų atstovės, ypač teisininkės. Tačiau net jeigu ir užsirašo į tuos kursus – nepasirodo. Gal negali tam pasišvęsti dėl šeimyninių aplinkybių, be to, į tam tikrus tiriamuosius objektus vienai moteriai pavojinga vykti. Yra ir kitokių rizikų, kurių nekiltų vyrui detektyvui…“.

Kita vertus, pasak Olego, moters intuicija, kruopštumas, gebėjimas ištraukti informaciją tokiais būdais, kurie vyrui neįkandami, būtų labai pravartūs privačių detektyvų biurui. „Tą sakydamas pasiremsiu filmo epizodais: jeigu kavinėje sėdi du vyrai – į juos reaguojama vienaip, gal net įtariai. O sėdintys vyras su moterimi dėmesio netraukia. Ir tuo mes kartais pasinaudojame“, – išduoda detektyvas ir atsisveikindamas visiems palinki kuo daugiau optimizmo šiame šiandien pesimizmu persunktame gyvenime ir būtinai – ramaus gyvenimo ir sveikatos, kad aplenktų koronavirusas ir kitos ligos…

Back To Top