Paauglę persekiojo anonimas. „Lietuvos žinios“

Jų siuntėjas nurodydavo smulkiausias detales: laiką ir vietą, kur tik paauglė atsidurdavo. Per savaitę moksleivė gavo maždaug 80 trumpųjų žinučių. Artimieji ir klasės draugai savaitę buvo tapę sekliais, po pamokų visa klasė ją lydėdavo namo. Pričiupti skriaudiką pavyko tik pasitelkus specialistus. Jau antrą seklių budėjimo dieną „maniakas” prisipažino. Motinai paskambinusi dukra prašė skubiai atvažiuoti į mokyklą. Mergaitė tvirtino žinanti kankintojo vardą.

Nekilnojamojo tuno firmoje dirbanti merginos motina įsitikinusi – kol Švietimo ir mokslo ministerija leis po vienu stogu mokytis sveikiems ir liguistų polinkių turintiems moksleiviams, tokių persekiojimo istorijų daugės.

Prasidėjo prieš Velykas

Justiniškėse gyvenanti Vaida (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pirmas nepažįstamojo žinutes gavo prieš pat Velykas. Autorius rašė esąs 38 metų vilnietis Tomas Lavonas. „Mėgstu jaunas nekaltas mergaites, noriu su tavimi permiegoti. Susitikime! Aš tave myliu”, – tokio ir panašaus turinio žinutės, „pariebintos” nešvankiais žodžiais, buvo siunčiamos iš nepažįstamo numerio. Iš pradžių mergina nesutriko ir parašė, kad į susitikimą ateis su savo vaikinu. Nepažįstamąjį tai įsiutino. „Aš tave pasigavęs išprievartausiu ir užmušiu“, – pranešė teroristas ir pridūrė, jog seka kiekvieną Vaidos žingsnį.

Apie jauniausią dukterį ištikusią bėdą mama sužinojo ne iš karto. Šeimoje neįprasta skųstis dėl kiekvienos smulkmenos, o Vaida nenorėjo gadinti artimiesiems šventinės nuotaikos. Tačiau kitos dienos įvykiai apvertė šeimos gyvenimą aukštyn kojomis.

„Aš tave matau“

Po Velykų mokiniams susirinkus į pamokas vėl suskambo Vaidos telefonas. Kankintojas žinutes dažniausiai rašydavo per pertraukas. Laisvomis minutėmis moksleiviai pabirdavo po mokyklos kiemą, skubėdavo į parduotuves. Vaidai tik išėjus iš pastato nepažįstamasis pranešdavo: „Seku kiekvieną tavo žingsnį, tu nuo manęs nepasislėpsi!” Kad būtų įtikimiau, jis pabrėždavo matantis, kaip Vaida eina gatve, žengia į parduotuvę. Žinučių siuntėjas nurodydavo smulkiausias detales: laiką ir vietą, kai paauglė atlikdavo vieną ar kitą veiksmą.

„Ar matei? Tu su manim ką tik prasilenkei!” – tokios žinutės atskriedavo netrukus, kai Vaida gatvėje prasilenkdavo su kokiu nors vyriškiu. Kartą merginą ištiko šokas. Ji neabejojo, kad grasintojas yra netoli. Iš baimės Vaida apsiverkė. Po pamokų ją namo lydėjo visa klasė – 18 vaikų. Draugės nelaimė suvienijo ir didžiausius nenuoramas bei peštukus. Tokio vaikų solidarumo neprisiminė net mokytojai. Vieni Vaidai paskolino savo „ginklus” – savigynai skirtus dujų balionėlius ir grandines,” kiti ramino niekam neleisią jos skriausti. Tą vakarą dukra ašarodama prisipažino mamai įgijusi paslaptingą ir žiaurų „gerbėją”.

Bendraklasiai virto sekliais

„Nuvežiau dukterį į mokyklą, palydėjau iki durų, – LŽ pasakojo Vaidos motina. – Po valandos sulaukiau skambučio, kad ji terorizuojama toliau.” Saugoti Vaidą tapo klasės garbės reikalu. Klysta tie, kurie mano, jog dabartinis jaunimas nejautrus kito skausmui. Pasak Vaidos mamos, klasės auklėtoja pastebėjo, kad tomis dienomis bendraklasę globojo visi: vieni per pertraukas stebėdavo mokyklos aplinką, kiti lydėdavo merginą į parduotuvę. Keli berniukai eidavo priekyje, Vaida – viduryje, o iš paskos kulniuodavo detektyvais apsimetę klasės draugai. Tačiau vaikai nieko įtartino nepastebėjo.

Policija atsisakė padėti?

Vieninteliai žmonės, galėję nutraukti „Sietuvos” vidurinės mokyklos detektyvą vos jam prasidėjus, buvo policininkai. Tačiau pareigūnams istorija pasirodė ne itin reikšminga. Vaidos mama veltui kreipėsi į Vilniaus 6-ąjį policijos komisariatą. Atrodytų, reikėjo visai nedaug: operatyvinėmis priemonėmis nustatyti žinučių siuntėjo buvimo vietą ir telefono identifikavimo kodą. Tvarkos ir įstatymo sargai, užuot čiupę nepilnametės terorizuotoją, neįžvelgė nusikaltimo sudėties, o jos mamai pasiūlė nerašyti pareiškimo. Detektyvių darbo ėmėsi paauglės mama ir pusseserė. Neatpažįstamai išvaizdą pakeitusios moterys sėdo į automobilį ir dvi dienas slapta stebėjo mokyklos prieigas. Po pamokų Vaidą pakaitomis pasitikdavo mama, pusseserė ir pastarosios vyras. Savaitę trukę budėjimai baigėsi netikėtai. Vaidos mamos automobilį pastebėjo seklėmis „dirbusios“ mokinės. Vieną dieną bendraklasės didžiuodamosi atnešė Vaidai lapelį, ant kurio buvo užrašytas automobilio numeris: štai, atseit kas tave seka! Tačiau tikro nusikaltėlio nustatyti ir sulaikyti nepavyko. Nenuostabu, juk visi žvalgėsi žilstančio 38-40 metų vyriškio, esą mėgstančio jaunas nekaltas paneles.

80 žinučių

Teroristas visa tai matė ir tyčiojosi. Per savaitę Vaida sulaukė maždaug 80 trumpųjų žinučių. Grasinimai, gašlūs siūlymai, necenzūriniai žodžiai liejosi vienas po kito.

„Dukrą ištiko toks šokas, kad ji ilgai negalėjo atsigauti, – kalbėjo motina. – Ką išgyvenome mudvi su močiute? Įsivaizduokite, vaiką žada nužudyti kažkoks maniakas, kurio niekas negali surasti. Vieną dieną nepažįstamasis parašė, jog Vaida vis tiek paklius jam ar jo draugeliams į rankas, ir jokia mama nepadės. Dar nurodė žinąs, kada ji sėdo į mano mašiną.”

Kasdien į mokyklą ir iš jos vežioti bei saugoti dukters neįmanoma. Vaidos motina ryžosi trūks plYŠ surasti nusikaltėlį ir kreipėsi į privačius seklius. Dauguma jų pareiškė galintys sekti neištikimus sutuoktinius, tačiau maniakų ir teroristų negaudantys.

Padėti sutiko Olegas Rimanas, buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro operatyvininkų šefas. Šiuo metu jis vadovauja privačių detektyvų biurui. Buvo sudarytas sekimo grafikas. Sekliai pamokė Vaidą, kada eiti į parduotuvę, kaip elgtis. Pirmą dieną į mestą tinklą niekas neįkliuvo. Antrą dieną paskambino O.Rimanas ir paprašė, kad Vaidos mama į 6-ąjį policijos komisariatą nuneštų pareiškimą. Mat slapta klausytis telefono pokalbių ar peržiūrėti žinutes bei nustatyti siuntėją gali policijos pareigūnai. Privatiems sekliams įstatymai tokios teisės nenumato.

„Paskambinau komisarui, ketinau po pietų nešti pareiškimą, tačiau to neprireikė”, – džiaugėsi Vaidos mama. Antrą seklių budėjimo dieną „maniakas” prisipažino. Moteriai paskambino dukra ir paprašė skubiai atvažiuoti į mokyklą. Mergaitė tvirtino žinanti kankintojo vardą. Kai O.Rimanas ir moteris nuskubėjo pas Vaidą, teroristas jau graudžiai verkė.

Skriaudikė prisipažino

Šeima negalėjo patikėti: pusantros savaitės Vaidą terorizavo mokykloje didžiausia tylene laikoma mergina. Pagal adaptuotą programą besimokanti moksleivė iki tol pasižymėjo nebent tuo, kad beveik neturėjo draugų. Lėtesnio būdo, berniukų nemėgstama mergina iškrėtė tai, ko niekas negalėjo tikėtis. Pasak Vaidos mamos, skaudžiausia, jog moksleivė taip pasielgė su bene vienintele savo drauge. Kai kiti tyčiodavosi, ši ją užstodavo. Kartą Vaida savo skriaudėją nusivedė į diskoteką, davė savo telefono numerį.

Pajutusi, kad sekliai lipa ant kulnų, mergina susiprato prisipažinti Vaidai. „Man tavęs pagailo, nutariau nekankinti”, – verkdama kalkalbėjo moksleivė. Kodėl ji taip pasielgė, negalėjo paaiškinti. Esą tik norėjusi pažiūrėti, kas bus ir kaip Vaida nervinsis.

Vaidos mama įsitikinusi, jog paauglei reikia skubios psichologų ir socialinių darbuotojų pagalbos. „Nenorėjau, kad tos mergaitės mokykloje nekęstų dar labiau”, – paaiškino moteris, kai paklausėme, kodėl nepranešė mokymo įstaigos vadovybei, policijai.

Tik atslūgus tų dienų įtampai ji ryžosi atskleisti šią istoriją spaudai. Pašnekovės nuomone, tokių problemų nekiltų, jei liguistų polinkių turintys vaikai nebūtų ugdomi drauge su kitais. O jeigu jau imamasi tokių eksperimentų, mokyklose negali trūkti psichologų, socialinių darbuotojų, pedagogų, kurie iškilus bėdai visada būtų šalia. Kiek metų vieni mokiniai beveik netrukdomi mergaitę engė, tiek metų ši kaupė agresiją. Pyktis prasiveržė prieš Vaidą, kuri jos neskriaudė, tačiau klasėje turėjo daug draugų.

Vien mokykla neįveiks

„Sietuvos“ vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Neringa Čiukšienė teigė, jog pedagogai ir tėvai šią istoriją jau svarstė prie apskritojo stalo. „Iš mokytojų žinojome, kad toje klasėje kažkas negerai, – pasakojo ji. – Tačiau mes, pedagogai, nesame burtininkai ir negalime iš anksto atspėti, kas nutiks. Juolab jog tėvai nenori, kad lįstume į jų atžalų reikalus. Dažnai girdime: „Esi matematikos mokytoja, tad mokyk mano vaiką sudėti bei atimti ir nesikišk.“

Per pamokas nepavyksta iš vaikų paimti mobiliųjų telefonų ir sukliudyti trumpųjų žinučių terorui. Kai pedagogai mėgina atimti įtarimų keliančio mokinio telefoną, šis pareiškia siunčiąs žinutes mamai ar tėčiui. Pasak N.Čiukšienės, gali būti, kad mokinės susidomėjo tuo pačiu vaikinu, todėl viena jų surezgė keršto planą. Klausėme pavaduotojos, ar tikslinga po vienu stogu ugdyti skirtingų gebėjimų moksleivius.

„Atskirti vaikų nereikia, – atsargiai rinkdama žodžius kalbėjo pedagogė. – Tačiau iš anksto rengti silpnesniųjų integravimui – būtina. Daugiausia problemų kyla, kai mergaitėms prasideda hormonų audros. Ta, kuri siuntė trumpąsias žinutes, matyt, nepajėgė prisitaikyti, o tėvai dažniausiai nežino, kaip auklėti tokius vaikus.

Mūsų atliktas tyrimas parodė: skurdžiai kalbantys dešimtokai rašo gana brandžius rašinius! Štai kur atvedė elektroninių žinučių kultūra. Užuot paaiškinę, kodėl pyksta, žmones sugeba tik parašyti: „Tu – lavonas!” Šiuolaikiniai tėvai su vaikais bendrauja be žodžių: nesako, kad pyksta, iškart skelia antausį, o meilę išreiškia nupirkdami kompiuterį.ar kitą dovaną.”

Gal problema kilo dėl to, jog jaunoji teroriste mokykloje buvo niekinama? N.Čiukšienė patikino, kad mokykla kovoja su šiuo reiškiniu. Neseniai atlikto tyrimo duomenys rodo, jog 8 iš 10 vaikų patys patiria patyčių, dalyvauja jose ar mato, kaip tai daro” kiti. Tačiau vien mokytojai šio reiškinio neįveiks, nors visuomenė nori, kad būtent mokykla už ją atliktų auklėtojo, maitintojo vaidmenį. „Dar gerai, kad mokykla vaikų gimdyti neprivalo”, – liūdnai ironizavo pedagogė.

O.Rimanas mano, jog tobulėjant informacinėms technologijoms panašių istorijų ateityje tik daugės. Jis nenori sutikti, kad policija bejėgė sustabdyti tokius nusikaltimus.