Kruvinas Spartako kelias į Lietuvą. „Lietuvos žinios“

Italija, XXI amžius. Pusantrų metų trukusi vergija, mafijos ir policijos draugystė, visiškas paprasto žmogaus beteisiškumas – tai ne visi įspūdžiai, kuriuos Pietų Italijoje patyrė 55 metų lietuvis Alvydas. „Yra dvi skirtingos Italijos: Šiaurės ir Pietų“, – „Lietuvos žinioms“ pareiškė Alvydo išvadavimu rūpinęsi lietuviai.

Į mafijos valdomos Pietų Italijos reikalus tikriausiai nesikiša net ir oficialios minėtos šalies institucijos. Tai, ką svetimoje šalyje patyrė Alvydas, per švelnu pavadinti siaubo filmu. Pusantų metų dingusiu be žinios laikytas vyriškis prieš kelias dienas stebuklingai grįžo namo.

Išvyko uždarbiauti

Alvydas iki šiol bijo atskleisti savo pavardę ir parodyti veidą. Su žurnaliste bendravo Vilniuje gyvenantis ir paiešką organizavęs Alvydo brolis Vytas. Verslininkas prisiminė, kad jo vyresnysis brolis į Italiją 2001 metais išvyko ieškoti darbo. Važiavo trise: Alvydas, jo dukra ir draugas. Lietuviams pasisekė: prie Neapolio rado ūkininką, kurio pomidorų plantacijoje trūko darbininkų.

Po 4 mėnesių, nemažai užsidirbę, lietuviai grįžo namo. Tėvynėje palikęs dukrą ir pailsėjęs, Alvydas nutarė vėl grįžti į Italiją. „Broliui tikrai sekėsi, – pasakojo Vytas. – Jis išmoko itališkai, uždirbdavo po 40 eurų per dieną – tais laikais nemažus pinigus, susidraugavo su šeimininku.“

Kai Alvydui teko skubiai parlėkti į Lietuvą pas susirgusią dukrą, italas pasiūlė finansinę pagalbą. Įgijęs šefo pasitikėjimą, Alvydas netrukus tapo vadybininku.

Išsiskyrė dėl pinigų

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Alvydo statusas pasikeitė: jis jau nebebuvo nelegalas ir galėjo pareikalauti didesnio atlyginimo. Juolab kad tuo pat metu kilo ir namie likusių tėvynainių atlyginimai. Nusprendęs, kad šeimininkas moka per mažai, Alvydas 2006 metais paliko ūkį ir iškeliavo ieškoti pelningesnio darbo. Pasitikėjimą teikė tai, kad vyriškis puikiai kalbėjo itališkai, turėjo vairuotojo pažymėjimą ir automobilį. Galime tik spėlioti, kodėl žmogus patraukė į Pietų Italiją. Pasak Vyto, tai buvo didžiausia brolio klaida, kainavusi daug nervų, sveikatos ir per plauką nepražudžiusi.

Sicilietiška tvarka

Persikėlęs į Siciliją Alvydas įsidarbino gamykloje netoli Palermo miesto. Netrukus jis patyrė, ką reiškia „sicilietiška tvarka”. Savininkas nė neketino mokėti iš anksto sutartų pinigų. Vieną, antrą kartą tegavęs dalį suderėto atlyginimo, Alvydas pareikalavo vykdyti pažadus. Pasak LŽ pašnekovų, tokie reikalavimai beveik prilygsta savižudybei. Tuo vyriškis netrukus įsitikino. Pietų Italijoje galioja „sava tvarka”, į kurią nesikiša nei vietinė, nei Romos policija. Tuščias darbas ko nors reikalauti arba prašyti. „Daugelis žmonių ten gyvena tarsi kitokiame pasaulyje! – pasakojo Vytas apie gyvenimą atskirtoje nuo pasaulio saloje. – Įsivaizduokit: šiais laikais jie dar nežino, kad Lietuva – laisva, kad priklauso Europos Sąjungai. Brolio sutikti pietiečiai apie Lietuvą sakydavo: „Žinau, yra tokia „Russian union” (Rusijos Sąjunga- aut.). Kai kurie net patys nesuvokia, kad yra vergvaldžiai tikrąja žodžio prasme! Jau vėliau, broliui atsidūrus vergijoje, sakydavo: „Ko tu nori, kuo tu nepatenkintas? Gauni 50 eurų per mėnesį, cigaretėms užtenka. O visa kita tu turi.” Tas „visa kita” buvo vagonėlį primenantis namelis kalnuose ir truputis maisto. Į klausimą, ar gerai maitindavo darbininką, Vytas atsakė: „Jums reikia brolį pamatyti – grįžo toks pavalgęs kaip Jėzus nuo kryžiaus. Kai buvo statomas Balio Sruogos filmas apie Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, brolis būtų galėjęs filmuotis klipatų komandoje.”

Anot pašnekovo, žemiau Neapolio Italijoje ima galioti „sicilietiška tvarka”. Šiaurinės Italijos taisyklės ir įstatymai ten tarsi praranda galią ir reikšmę. Klausėme, ar tokia stipri italų mafija? Pasak pašnekovo, dabar Pietų Italijoje gyvena labai daug albanų, ukrainiečių, kurių rankomis gaujos atlieka nešvarius darbus. O patys tarsi išlieka švarūs. „Matot, jie save laiko garbingais donais!” – liūdnai šypsojosi pašnekovas.

Peršovė „žaisdami“

Kai Alvydas gamykloje pareikalavo sumokėti sutartus pinigus ir jų nesulaukęs išvyko, jį pasivijo ginkluoti karabinieriai. Išvydęs, kad jį vejasi, lietuvis mėgino slėptis už automobilio, tačiau karabinieriai lyg juokaudami, lyg žaisdami pro mašinos apačią pykštelėjo į koją. Žmogaus sveikata ar net gyvybė, atrodo, mažai kam rūpėjo.

Netrukus Alvydą uždarė kažkokiame pastate. Pasak Vyto, brolis nė pats nesuprato, ar tai buvo kalėjimas, ar dono sodybos pastatas. Pietų Italijoje daugumą statinių juosia aukštos akmeninės tvoros, o išore jie primena tarsi tvirtoves ar kalėjimus. Iš pradžių lietuvį tardė, klausinėjo, ko šis atvyko į Italiją ir kaip drįsta reikalauti pinigų.

„Brolis manė, jog yra oficialiai suimtas, tačiau kai vėliau privatūs detektyvai ir policija jo ieškojo, iš Italijos sulaukdavo žinių, kad toks asmuo suimtas nebuvo. Maža to, Alvydas kurį laiką gulėjo Italijos ligoninėje, tačiau ir apie tai žinių negauta. Atrodė, lietuvis Italijoje – ne žmogus. Buvo, praėjo, kažką dirbo ir… nepaliko jokio pėdsako“, – stebėjosi vilnietis verslininkas. Jis įtaria, kad brolį pas ūkininką išsiuntė gamyklos savininkas. O karabinieriai jam talkino.

Spąstuose

Atsidūręs už 60 kilometrų nuo Palermo miesto, ūkininko sodyboje, Alvydas pasijuto esąs spąstuose. Ūkininkas pareiškė, kad už lietuvį sumokėjo pinigus, ir kol šis neatidirbs, išvykti negalės. Alvydui įsakė kalnuose ganyti avis. Jau grįžęs į Lietuvą Alvydas juokavo, kad beregint išmoko ir ganyti, ir gaudyti, ir kirpti. Paradoksalu, tačiau avys ilgus mėnesius buvo vieninteliai gyvi padarai, kurie nei žemino lietuvį, nei iš jo tyčiojosi. Karštis būdavo nežmoniškas. Vietiniai esant tam tikrai oro temperatūrai nebedirba, atlikti juodžiausius darbus per patį karštį turi vergai.

Netrukus paaiškėjo, kad ištrūkti – jokių šansų. Iki Palermo, kuriame būtų galima mėginti slėptis, 60 kilometrų. Tai – bene vienintelis tose vietovėse serpantinais vingiuojantis kelias. Jei ir buvo daugiau mažų keliukų, aviganis jų nežinojo. Palikti bandą ir šniukštinėti teritoriją buvo labai rizikinga: mat jei netyčia pataikysi į kito dono teritoriją, jis gali be skrupulų nušauti ir pareikšti, kad kažkoks neaiškus užsienietis valkiojosi po jo valdas, o jis gynė savo teritoriją.

Vytas: „Atrodo, kad ir italų karabinieriai buvo išvien su donais. Brolis net keletą kartų matė, kaip pas jo šeimininką į svečius atvykdavo karabinieriai pasivaišinti. Jie drauge gerdavo vyną, juokdavosi tarsi seni draugai.” Skųstis išvien su vergvaldžiais einantiems karabinieriams nebuvo prasmės.

2006-ųjų lapkritį Lietuvoje likusi Alvydo šeima sulaukė paskutinės žinutės. Minutėlei pasiskolinęs mobilųjį telefoną Alvydas paskambino mamai ir pasakė: „Jei negrįšiu iki Naujųjų metų, pasakyk broliui, kad manęs ieškotų.” Užsiminė apie peršautą koją ir, kad nuramintų artimuosius, pamelavo neva turintis atidirbti Italijai už nesumokėtus mokesčius.

Paieškos

„Atėjo 2007-ieji, prabėgo sausis, o brolio kaip nėra, taip nėra! – pasakojo Vytas. – Kreipėmės į policiją, paskelbta tarptautinė paieška. Tačiau policijos pastangos buvo bevaisės.

Ieškojau per Italijoje gyvenančius pažįstamus, kurių artimasis dirba vietos policijoje. Buvo patikrinta visų kalėjimų ir ligoninių informacija – duomenų apie Alvydą nerasta.” Pirmasis signalas nelįsti į Pietų Italijos teritoriją nustebino ir sukėlė nerimą. „Milane gyvenanti draugė pasakė, kad pareigūnai į Pietų Italijos teritoriją nesikiš ir neieškos,” – atskleidė Vytas. Tada jis kreipėsi į Olego Rimano vadovaujamą Privačių detektyvų biurą.

Sicilija – ne Europa?

„Sicilija „nėra“ Europa, – tokią nuomonę išsakė Vytas. – Jiems atrodo, kad vergas nėra vergas. Toks jų supratimas… Aplink brūzgynai, kalnai, avys, karštis ir tvyranti visaapimanti baimė. Vergui pasako, kad neįlįsk į svetimą teritoriją, nes būsi nušautas, ir vergas tuo net neabejoja. Kiekviena šeima ten turi po 5 ar 6 šautuvus. Savigynai. Šimtmečiais susiklostė tvarka, kad kiekviena šeima savo „salelėje“ tvarkosi kaip tinkama. Vėliau sužinojome, kad net vaikai išmokyti: jei Sicilijoje paklausi kelio, 5-7 metų vaikas tau tyčia nurodys priešingą ir bėgs namo ir artimiausiems kaimynams pranešti, kad pasirodė svetimas žmogus ir kažko ieško.

Kur vergui bėgti? Vieninteliu keliu į Palermą, 60 kilometrų kalnais per didžiulį karštį? O jei netyčia pateksi į svetimą teritoriją – nušaus. Brolis visą gyvenimą nerūkė, Sicilijoje pradėjo. Už 50 eurų per mėnesį gaunamos algos maisto nebūtų įpirkęs, pinigus išleisdavo vieninteliam prieinamam antidepresantui“.

Iš kur gauna vergų

Olegas Rimanas pasakojo: „Baigiantis birželiui, į mus kreipėsi vilnietis verslininkas. 2007 metų kovą jo brolis buvo paskelbtas dingusiu be žinios, Interpolas pradėjo paiešką. Paskutinės žinomos koordinatės: žmogus gyveno ir dirbo netoli Neapolio. Kiek dabar žinome, Neapolio mafija gana galinga. Privačių detektyvų biuras pirmiausia sužinojo, kad pražuvėlio reikia ieškoti Italijos pietuose. Po ilgų pastangų suradome italą advokatą, kuris teismuose gina Pietų Italijos mafiją, jos klanus. Šis, kiek laiko pagalvojęs, atsakė negalįs kištis į gretimą regioną, kurį valdo ne jo klientai, o „kiti donai”. Tie „kiti donai” turi kitus advokatus, – sakė O. Rimanas. – Tai buvo tas pat, jei mes Kauno mafiją ginančio advokato paprašytume išsiaiškinti padėtį Panevėžyje ar Klaipėdoje, tai yra teritorijoje, kur jo ginamieji neturi įtakos. Be to, mums paaiškinta: jei Alvydas dar gyvas ir jei jį įkalinę donai sužinos, kad jo ieško, žmogui gali kilti didelis pavojus.”

Detektyvai mėgino „savais kanalais” kalbinti italų policiją, tačiau sulaukdavo atsakymo: „Į Pietų regioną nesikišime. Nieko jūs nelaimėsite, galite neieškoti ir nevargti.”

Lietuvos detektyvams pasiūlyta kreiptis į Ukrainos mafiją. Sicilijoje šios šalies nusikalstamas pasaulis esą turi tvirtas pozicijas. Už nemažus pinigus ukrainiečiai gal ir padėtų surinkti informaciją apie pražuvėlį, jei šis gyvas, nurodytų, kur yra. Ukrainos mafija ten neva esanti itin įtakinga. Pagaliau detektyvai išsiaiškino, kokiame regione dingo lietuvis ir kreipėsi į oficialias institucijas Romoje. Atsakymo laukia iki šiol.

Iš kur italai gauna vergų? Pasak O. Rimano, tarpininkai nieko nenutuokiančius darbo ieškotojus nuveža į nepažįstamą dykynę, išmeta prie tvoros ir palieka. Be dokumentų, be vandens, be transporto žmonės kenčia karštyje, o kai pamėgina užeiti paklausti, ar čia bus jų darbas, jiems pagrasinama, kad bus nušauti už įsiveržimą į svetimą teritoriją. Viskas dažniausiai baigiasi tuo, kad mirtinai išgąsdinti, neturintys kur eiti žmonės pasiprašo į vergiją patys.

Pabėgimas

Patekęs į vergiją Alvydas susipažino su tokiu pat nelaimėliu iš Lenkijos. Pastarasis jau buvo spėjęs iššniukštinėti teritoriją ir net įsigyti mobilųjį telefoną. Būtent šio lenko telefonu Alvydas pasinaudojo pernai lapkritį. Lenkas savo koordinates pranešė tėvynėje likusiam broliui. Pastarasis buvo ne pėsčias: į Siciliją atvyko kaip turistas, išžvalgė teritoriją, o grįžęs ėmė rengti išlaisvinimo planą. Vytas pasakojo: „Brolis nesitikėjo, kad kada nors gyvas grįš į Lietuvą. Kartą lenkas jam tylutėliai pratarė: „Alvydai, greitai mes iš čia dingsime.“ Net ir tada vergas netikėjo, kad pavyks pabėgti. Vieną dieną vyrams pietaujant lenkas pašnibždom tarė: „Bėgam! Už trijų kilometrų mūsų laukia automobilis!”

Bėgti teko ne keliu, o per neįžengiamus krūmus, į kuriuos niekas ir nosies nekišdavo dėl aštrių spyglių. Laisvės troškimas buvo toks milžiniškas, kad vyrai nebejautė aštrių iki kraujo raižančių dyglių. Ant jų neliko nė lopinėlio drabužių… Alvydas vėliau prisiminė nejautęs jokio skausmo, visus tris kilometrus per sąžalynus lėkęs tarsi per pūką. Vergo iš Lenkijos brolis buvo puikiai pasirengęs. Jo automobilis buvo pažymėtas itališkais numeriais, o Palerme iš anksto išnuomotas butas. Didžiuliu greičiu atlėkę į Palermą, vyrai pasislėpė bute ir laukė, kol viskas nurims. Vergai įtarė, kad jų greičiausiai ieško.

Ramiai pralindėję slėptuvėje, visi trys ėmė svarstyti, kaip grįš į žemyną: Italiją iš Sicilijos galima pasiekti tik keltu arba lėktuvu. Iš pradžių ketino išsinuomoti katerį, tačiau suprato, kad taip tik sukels įtarimą. Įsidrąsinę sėdo į keltą ir sėkmingai pasiekė Italiją.

Lengviau atsikvėpė tik pasiekę Šiaurės Italiją. Ši valstybės dalis laikoma civilizuota. „Europa, civilizacija, demokratija, matyt, prasideda nuo Venecijos, aukščiau Neapolio“, – sakė vienas pašnekovų. Pietų ir Šiaurės Italija skiriasi kaip diena nuo nakties. Šiaurinėje valstybės dalyje vyrams pavojus greičiausiai jau nebegrėsė, tačiau visi trys pasikeisdami be poilsio važiavo iki pat Varšuvos. Tik tada išdrįso pirmąkart pasinaudoti mobiliuoju telefonu.

„Aš jau esu Lenkijoje – grįžtu!“ – Lietuvoje likusiems artimiesiems pranešė Alvydas. Šie jau buvo beprarandą viltį kada nors vyriškį išvysti gyvą. Alvydas ir jo brolis nesutiko, kad būtų viešinama jų pavardė. Buvęs vergas kol kas ilsisi patikimoje vietoje; dėl vis dar iš atminties neišdilusio patirto siaubo nesiryžo susitikti su žurnaliste ir skaitytojams parodyti savo veidą.

Pasak pašnekovų, dar daug laiko praeis, kol žmogus išdrįs nesislėpdamas papasakoti visą istoriją.

Vyto pažįstamų šeima prieš kelerius metus dirbo Pietų Italijos pomidorų plantacijose. Žmonės su siaubu pasakojo, kaip vieną lietuvę kiekvieną vakarą prievartavo šeimininkas. Pietų Italijos donams – viskas galima. Jie nebaudžiami. Tokią išvadą padarė XXI amžiaus vergovės paragavę asmenys. Vytas neįtikėtiną brolio pabėgimą iš vergijos pavadino Spartako keliu.