Sekliai iš užmaršties atkapsto ir dulkėmis nuklotas istorijas

LR korespondentė Eglė ŠILINSKAITĖ-PUŠKORĖ  „LIETUVOS RYTAS“ 2025 m. liepos 11-17 d. Nr.28 (9148)

Baltarusijoje gyvenanti Jelena dar sovietmečiu Rokantiškių kapinėse Vilniuje palaidojo motiną. Kai subyrėjo SSRS ir užsivėrė sienos, daugybę metų kapas buvo apleistas, o metalinis kryžius gerokai apdilo. Motinos amžinojo poilsio vietą po 47 metų Jelenai rasti padėjo privatūs detektyvai. Tai – tik viena iš neįtikėtinų istorijų.

Šie žmonės neretai imasi tyrimų, kuriuos policija atsisako atlikti. Jie narplioja istorijas, kurios nutiko prieš pusę amžiaus ar dar anksčiau. Jie gali patvirtinti įtarimus dėl neištikimybės arba juos paneigti, išsaugodami byrančias šeimas.

„Svarbiausias mūsų įrankis yra laikas, kurio policijos pareigūnai paprastai neturi, o kartais net ir nepradeda tyrimų, nes tai daryti jiems nepriklauso“, – teigė Lietuvoje vienas žinomiausių privačių detektyvų 65 metų Olegas Rimanas.

Nors privataus detektyvo pažymėjimą mūsų šalyje turi vos 22 vyrai ir nė vienos moters, šios profesijos atstovo paslaugas, siekdama užtikrinti viešąją tvarką, dukart pirko net Vilniaus savivaldybė.

„Mitas, kad privatūs detektyvai tik medžioja neištikimus sutuoktinius. Mes darome daug daugiau“, – patikino O. Rimanas, drauge su kolega Vyteniu padėjęs dabar jau 75 metų Jelenai (moters vardas pakeistas dėl asmens duomenų apsaugos) rasti  motinos kapą.

Rimano vadovaujami detektyvai baigia narplioti ir dar vieną painią istoriją, nutikusią 1941-ųjų liepą Jurbarke.

„Lietuvos rytas“ pažvelgė į legendomis apipinto privačių detektyvų darbo užkulisius.

Svarbios – visos smulkmenos

Jelenos motina pasisvečiuoti pas gimines Vilniuje atvyko 1978-aisiais. Pusamžei moteriai giminaičiai užleido savo butą Karoliniškėse, o patys išvyko atostogų. Grįžę po poros savaičių, viešnią rado mirusią.

Moteris buvo palaidota Rokantiškių kapinėse, ant kapo pastatytas metalinis kryžius su lentele. Baltarusijoje gyvenantį velionės duktė apie dešimtmetį vis aplankydavo motinos amžinojo poilsio vietą, bet stigo tai pinigų, tai laiko kapą visiškai sutvarkyti.

O paskui Lietuva atkūrė nepriklausomybę, SSRS visiškai subyrėjo, daugelis valstybinių sienų  užsivėrė, įsigaliojo vizų režimas ir kapas keliems dešimtmečiams buvo pamirštas.

Jelena vis dažniau susimąstydavo, kad pati gali atsisveikinti su šiuo pasauliu, o jos motina liks pamiršta.

Panūdusi rasti apleistą kapą, baltarusė greitai atsidūrė akligatvyje: Rokantiškių kapinių administracija rado įrašą apie kapinėse palaidotą moterį, tačiau negalėjo nurodyti jos amžinojo poilsio vietos.

Kapo paieškas itin sunkino ir tai, kad per tuos beveik penkis dešimtmečius nuo Jelenos motinos mirties Rokantiškių kapinės bent keliskart padidėjo.

„Kai Jelena kreipėsi į mus, siekėme sužinoti net iš pažiūros nesvarbias smulkmenas. Turėjome tik informacijos nuotrupas, bet viena kita detalė išdavė, kurioje vietoje maždaug 10 minučių pėsčiomis nuo vartų turėtume ieškoti.

Ten ant kalniuko detektyvai rado palaikį kryžių. Metalinė lentelė ant jo buvo trūkusi ir visiškai sudilusi.

Ištyrinėję ją  specialiomis lempomis pamatėme būtent ieškomos velionės vardą ir pavardę. Liko tik surašyti išvadą, o mūsų surinkta informacija bus vienintelis įrodymas aiškinantis su kapinių administracija dėl kapo vietos“, – teigė O. Rimanas.

Renka įrodymus apie žygdarbį

Su kolegomis O. Rimanas pluša ir prie dar senesnės istorijos, siekdami padėti protėvių atminimą įamžinti norinčiai šeimai.

Ne žydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per holokaustą (1933-1945 metais) nesiekiant sau naudos Izraelis suteikia Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą. Tačiau norint jį gauti, būtina pateikti įrodymų, o jų ieškanti šeima girdėjo tik gandus, kad 1941 metų liepą jos proseneliai nuo sušaudymo išgelbėjo žydus.

„Nebuvo aišku nei ką, nei kaip, nei kada išgelbėjo, tad velionių gelbėtojų artimieji kreipėsi į mus, kad išsiaiškintume.

Po ilgo ir sudėtingo tyrimo sužinojome, kad tuo pat metu, kai Jurbarke buvo sušaudytas skulptorius Vincas Grybas, šeima paslėpė ir taip nuo mirties išgelbėjo jauną žydaitę.

Kol kas atlikome apie 70 procentų darbo, bet dar šiais metais tikimės jį baigti“, – pasakojo O. Rimanas.

Pavojus – dideli pinigai

50 metų Rolandas Kudijanovas jau beveik dešimtmetį privačiu detektyvu dirba Šilalėje. Nors  mieste prie Lokystos upės nėra nė 5 tūkstančių gyventojų, sekliui darbo pakanka, nes imasi tyrimų kone visoje Žemaitijoje.

R.Kudijanovas net pasvarsto kada nors parašyti knygą apie šiurpiausias ir keisčiausias paslaptis, kurias dirbdamas atskleidė.

„Pasitaikė net kraupių ir šokiruojančių atvejų. Ypač pribloškė žmonių gobšumas. Kartą turėjau su žinomais asmenimis susijusį tyrimą. Tie žmonės nuolat yra viešumoje, bet tirdamas išsiaiškinau tokių dalykų, kuriais pats sunkiai galėjau patikėti, nes viešas ir tikrasis paveikslas skyrėsi kaip diena ir naktis.

Svarbiausia tų žmonių gyvenime buvo įtaka ir pinigai. Jiems nebuvo nieko šventa – už kelis šimtus tūkstančių eurų galėjo apskųsti, parduoti ir net palaidoti artimuosius, – pasakojo detektyvas – Apskritai, kur dideli pinigai, žmonės dažniausiai paslysta. Įmonėse irgi pasitaiko, kad dėl pinigų imama piktnaudžiauti, kenkti, meluoti, skųsti vieniems kitus, elgtis savanaudiškai.“

Neištikimybę tik vaidino

Nemalonių atradimų, tarp kurių buvo net seksualinių iškrypimų, R.Kudijanovui pasitaikė aiškinantis galimą neištikimybę.

„Žmonės kartais net įsivaizduoti negali, ką išdarinėja jų artimieji ir kokių paslapčių jie turi“, – sakė seklys.

Vis dėlto R. Kudijanovą labiausiai nustebino atvejis, kai tirdamas galimą sutuoktinio neištikimybę,  išsiaiškino, kad vyras tik apsimetinėjo esantis žmonai neištikimas, tikėdamasis taip suklijuoti braškančius santykius.

Kas vakarą po darbo vyras važiuodavo pas savo tėvus, ten vakarieniaudavo, padėdavo jiems buityje, o namo pas žmoną grįždavo tik vėlai vakare. Privataus detektyvo stebimas sutuoktinis taip siekė žmonai sukelti pavydą, nes norėjo, kad ši jam skirtų daugiau dėmesio.

Sutartis įpareigojo R. Kudijanovą atskleisti užsakovei surinktą informaciją. O po kelių mėnesių ši paskambino padėkoti privačiam detektyvui: „Atrodo, kad jūs išgelbėjote mūsų šeimą, nes išsiaiškinome su vyru ir mūsų santykiai dabar labai geri.“

Teismas priteisė išlaidas

Bet santuoką ne visada pavyksta išgelbėti, o privataus detektyvo surinktą informaciją apgaudinėjami sutuoktiniai, pasitaiko, panaudoja civilinėje skyrybų byloje.

Civilinis kodeksas numato galimybę nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, jei jis yra neištikimas.

Neištikimybė teisės ir moralės požiūriu laikoma nepriimtina. Ji rodo nelojalų ir nepagarbų sutuoktinio poelgį santuokos metu.

Vienoje tokių civilinių santuokos nutraukimo bylų teismas apgaudinėjamo sutuoktinio naudai net priteisė išlaidas, kurias šis patyrė samdydamas privatų detektyvą. Aukštesnės instancijos teismas, kuriam buvo pateiktas skundas, irgi paliko galioti šį apylinkės teismo sprendimą.

„Negirdėjau, ar buvo daugiau tokių atvejų, bet klientams dabar nuolat pasakau, kad per skyrybas yra tikimybė prisiteisti ir mano išlaidas. Byloje, kurioje taip ir nutiko, įrodyta, kad be mano surinktos informacijos būtų neįmanoma įrodyti vieno iš sutuoktinių kaltės“, – teigė R. Kudijanovas.

Netiki akivaizdžiais faktais

Sunkiausia privačiam detektyvui dirbti su žmonėmis, kurie kreipiasi jau turėdami išankstinį įsitikinimą ir prašo jį tik patvirtinti.

Kudijanovas visuomet bent keliskart pabrėžia, kad jo surinkti faktai gali ir paneigti pirminę nuostatą, tačiau neabejojančiuosius savo tiesa perkalbėti būna sunku net pateikus neginčijamų įrodymų.

„Tokių atvejų dažai pasiraiko, kai kalbame apie vaikus. Užsakovas sako, kad su vaikais kažkas vyksta, bet maniškis tai – šiukštu – narkotikų nevartoja, nes jis yra šventas.

Sužinau, kad yra priešingai ir pateikiu įrodymų, tačiau tėvai vis tiek netiki, kad taip gali būti, įtikinėja mane ir save, kad jų vaiką kas nors pakišo.

Netgi pasitaiko atvejų, jog aš lieku kaltas dėl to, kad surinkau ne tokią informaciją, kurios jie tikėjosi, kad neva suklastojau įrodymus“, – pasakojo R. Kudijanovas.

Klientus tenka ir paguosti

Kaune dirbantis 48 metų Marius Neverauskas pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiria mokestiniams ginčams tirti. Vis dėlto ir jam, kaip kone kiekvienam privačiam detektyvui, yra tekę įsisukti ir į šeimos dramų sūkurį.

Kartą aiškindamasis žmonos įtarimus, kad jos sutuoktinis gali turėti vaiką su buvusia klasės drauge, M. Neverauskas sužinojo daug labiau pribloškiančią tiesą: vyras vaiko susilaukė ne su klasės drauge, o su gerokai jaunesne šios dukra.

„Tokius dalykus psichologiškai nelengva pranešti, nes turi ne tik perduoti informaciją, bet ir išklausyti sugniuždytą žmogų. Kartais mes, privatūs detektyvai, tampame kone dvasininkais“, – teigė M .Neverauskas.

Dėlionė – detalė po detalės

Metų metus, kartais – net dešimtmečiais saugotoms ir į užmarštį beveik nugrimzdusioms paslaptims atskleisti prireikia ne tik laiko, kantrybės, gebėjimų rinkti ir apdoroti informaciją.

„Jei žmogus nekūrybingas, mūsų darbe jam nėra ką veikti. Kai dar dirbau Kriminalinėje policijoje, siekdamas atskleisti nusikaltimą irgi iš mažų detalių dėliodavau dėlionę, spręsdavau painius galvosūkius. Privataus detektyvo darbas – labai panašus, nes nuolat tenka ieškoti atsakymų.

Romantikos šiame darbe mažai, nėra susišaudymų, negaudome serijinių nusikaltėlių, bet neretai apima azartas išsiaiškinti viską iki galo, todėl keliame versijas ir jas tikriname“, – sakė O.Rimanas.

Anot R. Kudijanovo, privatays detektyvo darbas – rimtas, atsakingas, įtemptas, varginantis ir kartais profesiškai rizikingas.

„Pasitaiko ir skundų, kad neva pažeidėme žmogaus, apie kurį rinkome informaciją, privatumą, nors dirbame įstatymo rėmuose“, – teigė R. Kudijanovas.

Pažymėjimą gavo pirmasis

2016 metų pradžioje įsigaliojo Privačios detektyvinės veiklos įstatymas, aiškiai apibrėžęs šios veiklos ribas. Iki tol privatūs detektyvai dirbo be jokio teisinio reguliavimo.

27 metus kriminalistu dirbęs O. Rimanas tapo pirmuoju Lietuvoje, 2016-ųjų kovo mėnesį praėjusiu nepriekaištingos reputacijos patikrą, išlaikiusiu egzaminą ir gavusiu oficialų privataus detektyvo pažymėjimą.

Dar sovietmečiu, kuomet 16-metis Vilniuje baigė vidurinę mokyklą, O. Rimanas tapo pareigūnu. Jaunuolį žavėjo kriminalistika, todėl jis įstojo į SSRS vienintelę kriminalinės paieškos pareigūnus iki tarnybos kariuomenėje rengusią aukštąją mokyklą Omske Vakarų Sibire Rusijoje.

20-metis Olegas tapo leitenantu ir pradėjo dirbti kriminalinės paieškos inspektoriumi, o 2003-iaisiais, jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tarnybą baigė kaip Lietuvos kriminalinės policijos biuro vienos iš tarnybų komisaras.

Paskui kelerius metus O. Rimanas dirbo buvusių vadovų komisarų įsteigtoje saugos bendrovėje, kol kolegoms kilo mintis imtis privačių detektyvų verslo. Taip 2007 metais atsirado „Privačių detektyvų biuras“.

Įsigaliojus Privačios detektyvinės veiklos įstatymui, „Rimano biuru“ pervadinta bendrovė ėmė teikti konfidencialias teisines paslaugas, o pagal jungtinės veiklos sutartį veikianti privačių detektyvų grupė „Rimanas ir partneriai“ – privačių detektyvų paslaugas.

Įsivažiuoti prireikė metų

Iš Kupiškio šiaurės rytų Lietuvoje kilęs R. Kudijanovas dėl darbo policijos sistemoje buvo priverstas nuolat keisti gyvenamąją vietą: dirbo gimtajame Kupiškyje, paskui Panevėžyje, Tauragėje, Šilutėje, o 2016-aisiais, po beveik 24 metų, tarnybą baigė kaip Šilalės policijos komisariato viršininkas.

„Kadangi vadovus rotuoja, mane būtų vėl perkėlę kitur. Siūlė dirbti kituose miestuose, bet jau nenorėjau niekur kraustytis, tad nusprendžiau pradėti dirbti savarankiškai ir tapau privačiu detektyvu.

Be to, esu teisės magistras, tad rašau įvairius skundus ir kaip teisininkas. Neretai mano veiklos persipina ir papildo viena kitą, nes dirbti detektyvu be teisinio išsilavinimo kone neįmanoma – būtina žinoti bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, išmanyti įstatymus, mokėti sudaryti sutartis“, – teigė R.Kudijanovas.

Daugiau kaip du dešimtmečius buvęs pareigūnu, vyras nė nemąstė apie kitą veiklą – rinkosi tokią, kurią jau gerai išmano, tačiau pripažįsta, kad pradžia buvo nelengva.

„Nors tarp privačių detektyvų konkurencija palyginti su advokatais yra nedidelė, nors darbą lyg ir išmaniau, reikėjo išmokti pačiam tvarkyti buhalteriją, patekti į rinką, rasti klientų ir susikurti reputaciją.

Apie metus kapsčiausi sudėtingai, bet padariau vieną kitą darbą, įsivažiavau ir reklamos nebereikėjo –  žmonės mane susirasdavo tiesiog vieni per kitus“, – pasakojo R. Kudijanovas.

Pagalbos prašo net antstoliai

Neverauskas profesinę veiklą pradėjo Pasienio policijos departamente (dabar – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), paskui amžių sandūroje jis kelerius metus buvo Policijos departamento antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojas.

Dar vėliau Marius dirbo Muitinės kriminalinėje tarnyboje, Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade ir galiausiai 12 metų praleido Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) narpliodamas mokesčių bylas.

Dar dirbdamas VMI, 2008-aisiais, M. Neverauskas pradėjo ir privataus detektyvo praktiką, nes darbas inspekcijoje nedraudė jam užsiimti ir individualia veikla.

“Bet privataus detektyvo darbas man visada buvo papildomas. Gyvenu ne vien iš jo – nuolat turiu ir kitų veiklų. VMI įgyta patirtis dirbant detektyvu leido man susitelkti į su mokesčiais susijusius tyrimus“, – sakė M.Neverauskas.

Į Marių, pasitaiko, kreipiasi JAV bendrovės, siekdamos, tarkime, išsiaiškinti, ar konkretus žmogus apskritai gyveno Lietuvoje, ar jis neturėjo skolų.

Dažnai kreipiasi vienas iš buvusių verslo partnerių, jei kitas jį apgavo. Tuomet siekiama sužinoti, ar buvusio partnerio kuri nors įmonė vykdo veiklą, ar turi turto, kurį galima būtų išieškoti.

Advokatai privataus detektyvo prašo išsiaiškinti, kiek ir kokio turto turi besiskiriantys sutuoktiniai.

Neretai M.Neverauskas ieško paveldėtojų ar alimentus vaiko išlaikymui vengiančių mokėti skolininkų, ypač, jei šie gyvena užsienyje.

„Žinoma, kad mano darbas kartais dubliuoja antstolių darbą, nors pasitaiko, kad į mane kreipiasi ir patys antstoliai, nes jie paprasčiausiai neturi laiko viską patikrinti.

Yra asmenų, kurie turto savo vardu neturi, bet gyvena didžiuliame name, vairuoja prabangų automobilį. Tokią informaciją irgi surenkame bei perduodame antstoliui.

Kai kurią informaciją randame per savaitę, bet, pasitaiko, ko nors apčiuopiamo ieškome pusmetį ir ilgiau“, – teigė M. Neverauskas.

Tikrina, ar niekas neseka

Anot O. Rimano, nemaloniausias darbas kone visiems detektyvams – neištikimybės įrodymų paieška. Juolab kad renkant tokius įrodymus tenka laviruoti tarp žmogaus privatumą saugančių įstatymų.

O smagiausia paslauga patyręs detektyvas vadina veiklą, kuria siekia užkirsti kelią nuostoliams, užtikrinti verslo saugumą ir informacijos nutekėjimą.

„Tikriname patalpas, automobilius, ar nėra blakių, kitų šnipinėjimo priemonių, elektroninių įsiskverbimų, teikiame konsultacijas ir privatiems asmenims, ir mažoms bei didelėms įmonėms. Pasitaikė, kad dirbome net su banku.

Niekada negali žinoti iš kurios pusės vėjas pučia – ar konkurentas nori iš viešųjų pirkimų išgauti informacijos, ar nesąžiningas darbuotojas išeidamas nori išsinešti jautrios informacijos, ar yra kokių kitų grėsmių.

Klientas nenutuokia, kas juo gali domėtis, bet jis turi teisę į privatumą ir jo apsaugą“, – sakė O.Rimanas.

Šnipinėjimo įrangos privatūs detektyvai aptinka nedažnai. Kaip taisyklė, dažniausiai tokios randa, kai tyrimas susijęs su skyrybų byla ir vienas sutuoktinių stengiasi viską išsiaiškinti apie kitą.

„Tačiau įmonėms tokia mūsų siūloma patikra – prevencinė priemonė, padedanti išvengti didelių bėdų. Panašiai kaip sveikatos patikra kartą per metus“, – teigė O. Rimanas.

Tiriasi melo detektoriumi

Privatūs detektyvai, jei tik yra reikalas, tyrimuose į pagalbą pasitelkia vadinamojo profailingo specialistą, kuris geba analizuoti žmogų ir jo elgseną, pavyzdžiui, pagal kūno kalbą ar žodžių sudėliojimą sakiniuose.

Vienas tokių – detektyvas Romualdas Zaleckis – yra ir tarp O. Rimano partnerių. Šio detektyvo pagalbos ypač dažnai prireikia aiškinantis vagystes įmonėse.

Detektyvų darbo priemonė – ir žmogaus emocinę būseną fiksuojantis poligrafas, vadinamas melo detektoriumi.

„Pastaruoju metu į mus gana dažnai kreipiasi melo detektoriumi norintys išsitirti ukrainiečiai. Jų tikslas – įrodyti neištikimybe kaltinančiam sutuoktiniui, kad santuokos neišdavė. Mane nustebino, kad atvykėliai iš Ukrainos į tyrimus poligrafu žiūri kaip į šiaudą, kurio gali griebtis“, – sakė O. Rimanas.

Dingsta, nes nenori bendrauti

Dingusių žmonių paieška – dar viena iš daugelio nuolatinių privačių detektyvų veiklų.

„Dažnai ieškau asmenų, kurie kaip ir nėra dingę, bet dėl kokių nors priežasčių tiesiog nebenori bendrauti su artimaisiais – persikelia gyventi kitur, pakeičia telefono numerį, atsisako socialinių tinklų.

Tokių žmonių policija neieško ir net neprivalo ieškoti.  O jei ir ieško kaip neva dingusio, radusi ieškančiajam tik pasako, kad sveikas gyvas, bet nenori su jumis bendrauti. Mes, jei randame, bandome užmegzti su dingusiuoju ryšį, kad galėtume pradžiuginti savo klientą.

Dingusių žmonių istorijos būna ir skaudžios, ir labai keistos, nes priežastys, dėl kurių nebenori bendrauti su artimaisiais, iš šalies atrodo visiškos smulkmenos. Tarkime, jaunuolį tėvai pradėjo erzinti. Vaikinas sumanė pradingti, o tėvai kraustosi iš proto, nežinodami, kas jam nutiko.

Viena moteris labai ieškojo buvusio sugyventinio. Kai jį radau, šis pasakė, kad gyvas sveikas, bet nesutiko duoti savo telefono numerio, o buvusią mylimąją liepė pasiųsti toli toli. Ši tikėjosi kai ko kito, o vyras turėjo didelių nuoskaudų“, – pasakojo R.Kudijanovas.

Į Šilalėje dirbantį privatų detektyvą keliskart yra kreipęsi net nusikalstamo pasaulio atstovai, prašydami neteisėtais būdais surinkti informaciją. Nors finansinis pasiūlymas buvo itin viliojantis, detektyvas darbo atsisakė.

„Kiek žinau, nė vienas kolega nerizikuoja nei savo reputacija, nei darbo vieta, nes už tokius darbelius galėtume netekti detektyvo pažymėjimo“, – teigė R. Kudijanovas.

Uždarbis nėra pastovus

Privatūs detektyvai savo paslaugų kainą skaičiuoja skirtingai. Kartais ima sutartą mokestį už atliktą darbą, kartais pasako valandos darbo kainą.

Pavyzdžiui, M. Neverausko darbo valanda, įskaitant mokesčius, kainuoja nuo 60 eurų.

“Neturime paslaugų už 50 eurų, bet ir nesame suteikę nė vienos už 50 tūkstančių. Sakykime, kad jei darbas nėra labai sunkus, jį galime atlikti už 400 ar 500 eurų“, – sakė O. Rimanas.

Kudijanovas kai kuriais mėnesiais uždirba po 3-4 tūkstančius eurų, atskaičius mokesčius, ir dar daugiau, bet, pasitaiko, kad per mėnesį uždirba vos kelis šimtus.

„Daug metų dirbau valstybės tarnyboje, kur kas mėnesį gaudavau stabilų atlyginimą. Šiame darbe sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad niekada nežinau, kiek uždirbsiu, o dėl to sunkiau planuoti asmeninį gyvenimą ir išlaidas“, – teigė R. Kudijanovas.

Šilalėje dirbantis privatus detektyvas atkreipė dėmesį, kad susidomėjimas jo paslaugomis labiausiai priklauso nuo metų laiko. Privataus detektyvo paslaugų ieškantys klientai paprastai užplūsta vasarą ir rudenį, o iškart po Naujųjų metų prasideda kelis mėnesius trunkantis atoslūgis.

Priežiūra patikėta policijai

Privačios detektyvinės veiklos įstatymas nustato baigtinį privačių detektyvų paslaugų sąrašą.

Tarp tokių paslaugų – teisė rinkti ir tirti baudžiamajam procesui, civiliniams, darbo, iš draudimo sutarčių kylantiems ginčams ar administracinės teisenos byloms nagrinėti reikalingą informaciją.

Įstatymas privatiems detektyvams leidžia ieškoti dingusių asmenų; rinkti informaciją apie vaikų elgesį ir juos supančią aplinką, siekiant užtikrinti jų fizinį ir psichinį saugumą; rinkti duomenis apie kliento kilmę ir giminystės ryšius; rinkti duomenis dėl nesąžiningos konkurencijos ar komercinės ūkinės veiklos.

Privatus detektyvas taip pat turi teisę vertinti asmens patikimumą ar mokumą; ieškoti skolininkų ir jų turto; ieškoti pavogto, dingusio, iššvaistyto ar kitokiu būdu prarasto turto, nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, su turtu susijusios kitos informacijos.

Privatus detektyvas privalo turėti ne žemesnį kaip aukštąjį koleginį teisės studijų krypties išsilavinimą, taip pat – privačių detektyvų mokymo programos baigimo pažymėjimą arba dvejų metų veiklos teisėsaugos, teisėtvarkos ar žvalgybos institucijose profesinę patirtį.

Privačiu detektyvu negali būti asmuo, dirbantis teisėsaugos, teisėtvarkos ar žvalgybos institucijose.

Privačių detektyvų veiklos priežiūra patikėta Policijos departamentui drauge su policijos įstaigomis.

Kazimierio Simonavičiaus universitetas vienintelis Lietuvoje rengia privačių detektyvų kursus.

Leido suplanuoti savivaldybės veiksmus

Privataus detektyvo Valentino Drinkaus paslaugas yra pirkusi ir Vilniaus savivaldybė. Pasak šios savivaldybės Komunikacijos skyriaus Ryšių su žiniasklaida specialisto Gabrieliaus Grubinsko, detektyvas stebėjo Vilniaus senamiesčio gatves.

Drinkus taip pat analizavo surinktą informaciją, teikė rekomendacijas savivaldybei, kokiose vietose ir kokiu laiku yra didžiausia viešosios tvarkos pažeidimų rizika, kokios priežastys skatina pažeidimus, kokios aplinkybės mažintų galimų pažeidimų skaičių ir kokių techninių bei žmogiškųjų išteklių reikėtų, kad būtų užkardyti viešosios tvarkos pažeidimai.

Anot G. Grubinsko, privataus detektyvo pateikta informacija leido tinkamai suplanuoti savivaldybės administracijos veiksmus, užkardant viešosios tvarkos ir kitus pažeidimus.

Su privačiu detektyvu V. Drinkumi pernai rugsėjo 12 d. ir spalio 30 d. buvo pasirašytos viešųjų pirkimų sutartys. Abi jos galiojo po vieną mėnesį. Už abiejų sutarčių įsipareigojimų įvykdymą sumokėta 17,5 tūkst. eurų.