Internetinė apgaulė: vietoj žavios blondinės – jos pamotė. „Nuo… Iki…“

Viename Aukštaitijos miestelyje gyvenantis Marius net priešui nelinkėtų to, ką patyrė virtualiai susipažinęs su mergina. Grįžęs iš Anglijos pas sergančią mamą ir kankinamas liūdesio netrukus ėmė susirašinėti su radijo stotyje „A2“ pasiskelbusia gražuole. Avarija, ilgos paieškos ir pasiryžimas tapti kulų čiulpų donoru – tai dar ne visi 28 metų vaikino „nuotykiai“.

„Stop! Manęs daugiau neapgaudinėsi!” -tarė sau vaikinas ir į dienos šviesą išvilko nei gražią, nei protingą… pardavėją iš Lentvario.

Tas baisus žodis „onkologinis”

Jeigu ne daugelį metų Mariaus artimuosius persekiojančios ligos, ši istorija vaikino nebūtų sutrikdžiusi. Bus tų moterų, pakaks vyrų – juk ne karo metai. Taip sau tariame praradę gerbėją. Anksčiau panašiai galvodavo ir mūsų istorijos herojus.

Marius kelerius pastaruosius metus triūsė Jungtinės Karalystės statybose. Praėjusią vasarą grįžo į Lietuvą. Mums susitikus nelengvo pokalbio Mariaus balsas virpėjo. Sėdėjome jaukiame Vilniaus restoranėlyje ir gurkšnodami kavą mėginome įminti didelę paslaptį: kodėl meilė ir mirtis kartais žeidžia vienodai skaudžiai?

„Ar buvai onkologijos ligoninėje, ar matei, kaip atrodo sunkiai sergantys žmonės? Tos beplaukės galvelės, gilūs išraiškingi žvilgsniai… Ojų troškimas gyventi! – lyg klausė, lyg pasakojo Marius ir tuoj pats atsakė. – O aš mačiau… Kai grįžau iš užsienio, mano mama buvo tokia silpna, kad nepažino manęs… Man tebuvo 14, kai nuo vėžio mirė mano geriausias draugas, vėliau netekau tėvo. Kitas mano draugas žiemą skubiai turėjo grįžti iš užsienio, nes onkologine liga susirgo jo mama. Ji mirė. Vėžiu serga kito mano bičiulio mama. Atrodo, visos pasaulio bėdos susitelkė aplink mane.”…Kai pašnekovo mama pradėjo sveikti ir jis ketino grįžti į Angliją, staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo meilė.

Išsaugotas numeris

Istorija prasidėjo banaliai. Po Naujųjų Marius iš draugo įsigijo naudotą mobilųjį telefoną. Jis kažkodėl nebuvo ištrynęs SIM kortelėje įrašytų numerių. Rausdamasis aparato atminties kloduose uteniškis aptiko vardą – Gabrielė. Vėliau paaiškėjo, kad tai mergina, kuri radijo stoties „A2″ eteryje skelbėsi ieškanti draugo. „Buvo liūdna, nuobodžiavau, todėl nutariau jai parašyti. Taip ir prasidėjo. Iš viso susirašinėjome apie tris mėnesius,“ – atskleidė Marius.

Makaronai

„Makaronų man nebekabink ir brangiausiu jau nebevadink,” – praeity populiariame šlageryje dainuoja Žilvinas Žvagulis. Paslaptingoji Gabrielė pasirodė beesanti tikra šios su kulinarija menkai susijusios srities meistrė – melavo tobulai.

„Draugystė užsimezgė internetu, – pasakojo vaikinas. – Susirašinėjome elektroniniais laiškais, bendravome „skaipu”, pasikalbėdavome telefonu. Gabrielė man atsiuntė savo nuotraukų, aš jai – savų. Tai buvo labai žavi smulkaus kūno sudėjimo blondinė. Ji man sakė, kad studijuoja psichologiją, vakarais dirba padavėja viename iš Vilniaus barų, rašo diplominį darbą. Būdamas už šimtų kilometrų aš negalėjau patikrinti, kas ji, iš kur. Kai kartą suabejojau, ar manęs neapgaudinėja ir ar tikrai nuotraukos – jos, ji atsiuntė dar keletą.“

Kai po virtualios draugystės mėnesio Marius panoro susitikti, Gabrielė pranešė, kad ką tik į avariją pateko jos jaunesnioji sesuo. Seseriai pasveikus iškilo dar viena kliūtis: pasirodė, kad Gabrielė bijo… įsimylėti. Esą ji anksčiau draugavo su vaikinu, kuris ją paliko. Dar vėliau interneto mergaitė pasakė susirgusi plaučių uždegimu ir gulinti ligoninėje.

Juokėsi ir verkė

Marius įsitikinęs, kad nepažįstamosios jausmai buvo nuoširdūs. „Atrodė, kad juokiamės ir verkiame kartu, susirašinėdami kūrėme bendros ateities planus, – pasakojo jis. – Kalbėdavomės net apie žemės ūkį: sakiau, kad norėčiau ūkininkauti, o ji atsakydavo būsianti šalia manęs.”

Marius kompiuterio ir telefono atmintyje išsaugojo daug Gabrielės žinučių. „Negaliu miegoti, bet noriu tau pasakyti, kad esi man labai brangus, kad užbūrei mane savo kalbom apie futbolo komandą. Labai norėčiau su tavim susieti savo ateitį, norėčiau turėti lėliuką. (Suprantu, kad juokingai skamba, nes nebuvome susitikę, bet daug svajojau ir galvojau…) Matau, kad dėl manęs labai išgyveni. Ačiū tau už tai. Ir aš pradėjau sapnuoti erotinius sapnus, kaip mes mylimės, kaip degam aistroje… Noriu tavęs, noriu save padovanoti tau, noriu tave mylėt,” – taip skambi viena Gabrielės parašytų trumpųjų žinučių.

„Neišgydoma” liga

Pasauly nedaug neišgydomų ligų, viena jų – sąžinės deficitas. Marius jau buvo pradėjęs abejoti vengiančia susitikti nepažįstamąja, tačiau kartą ji lyg tarp kitko užsiminė: medikai jos tyrimus išsiuntė į onkologinį. O po kelių dienų Gabrielė parašė: „Daugiau manęs nebeieškok.“

„Ketinau tą pačią akimirką lėkti pas ją, reikalavau pasakyti adresą, tačiau ji ėmė maldauti, kad to nedaryčiau. Mat dabar ne metas susipažinti su jos tėvais,” – pasakojo pašnekovas. Gabrielės žinutės buvo labai įtikinamos. Ji rašė, kad penktadieniais ją į onkologijos ligoninę tėvas vežioja atlikti chemoterapijos procedūrų. Kasdien, kas valandą, ji vaizdžiai „piešdavo” įtikinamą kraupų paveikslą. „Guliu kaip lapelis, man labai bloga, negaliu kalbėti,“ – skųsdavosi Gabrielė savo gerbėjui. Marius neslepia: jis dažnai verkdavo, o Gabrielė jį guosdavo.

„Ji pranešė serganti kraujo vėžiu – leukemija. O man žodis „vėžys” turi ypatingą prasmę… Ši liga pasiima brangiausius. Tą akimirką kaip niekad aiškiai pajutau, kokia man brangi Gabrielė, ir pasiryžau neleisti ligai jos iš manęs atimti,” – nuo įvykio prabėgus kelioms savaitėms jaudinosi Marius. Jei jis anksčiau truputį abejojo mylimosios nuoširdumu, tai jai „susirgus“ meilė įsiliepsnojo karščiau. Vyriškis manė supratęs, kodėl mylima mergina vengė pasimatyti.

Ruošėsi tapti donoru

Marius apie Gabrielės gyvenamąją vietą žinojo mažai. Ji neva gyvena Trakuose. Tai, ką darė tariamą ligonę surasti pasiryžęs draugas, kitomis aplinkybėmis būtų galima laikyti žygdarbiu. „Sėdau į automobilį ir nulėkiau į Trakus. Maniau, apieškosiu kiekvieną kampelį ir vis tiek ją sutiksiu, – dabar savo naivumu stebisi 28 metų vyriškis. – Susijaudinęs vairavau taip, kad stuktelėjau į kitą automobilį. Gerai, kad pavyko be policijos susitarti. Suprantama, Gabrielės nesuradau…“

Paskui herojus skubėjo į Vilniaus Santariškes. Ten gydomi leukemija sergantys ligoniai. „Pasisiūliau tapti kaulų čiulpų donoru. Mane priėmusiai medikei pasakiau, kad čiulpus norėčiau duoti Gabrielei. Slapta vyliausi, kad taip ją surasiu. Tačiau merginos tokiu vardu ir pavarde ligoninėje nebuvo.” Įsimylėjėlis ir tada nesuabejojo mergina. Jis manė, kad medikai ligonės duomenų neatskleidžia, nes ji to paprašė. „Laisvomis minutėmis internete skaičiau apie leukemiją, gydymą, prognozes. „Tikėjau, kad ligą galima nugalėti, o jei ir ne – troškau drauge su Gabriele praleisti jai likusias dienas ar metus,” – atviravo Marius.

Tapo detektyvu

Meilė ir neviltis žmogų paverčia galiūnu. Apie tokius sakoma: gali kalnus nuversti. Marius kalnų negriovė, tačiau netrukus jis paslaptingai it žaltvykslė draugei ėmė lipti ant kulnų. Žiūrinėdamas Gabrielės atsiųstas nuotraukas vienoje jų išvydo šeimos automobilį. Mariui prireikė savaitės pagal automobilio valstybinius numerius rasti adresą. Transporto priemonė buvo įregistruota Lentvaryje.

„Atvažiavau prie tų žmonių namo, sėdžiu automobilyje, laukiu, kas išeis pro duris, – pasakojo Marius. – Netrukus pasirodė tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris – išvedė į kiemą šuniuką. Prisiminiau, kad tą šuniuką buvau matęs Gabrielės atsiųstose nuotraukose.“

Kai atskubėjęs Marius moters paklausė, kur Gabrielė, ši paaiškino, kad Gabrielė yra dešimties metų mergaitė, jos dukra. „Tuo metu nežinojau, kad stoviu priešais „rašytoją“, žinutėmis ir elektroniniais laiškais mane taip ilgai vedžiojusią už nosies,“ -pasidalijo atradimu pašnekovas. Kai jai parodė telefone išsaugotas gražuolės blondinės nuotraukas, moteris abejingai atsakė, kad tai „kažkur Vilniuje” gyvenanti jos podukra, ir atsisveikino.

„Ji turbūt nesveika!” – taip jį apgaudinėjusios ir podukros nuotraukas siuntinėjusios moters elgesį šiandien vertina Marius. Jis viską galėtų ištverti ir atleisti, tačiau žaidimą žmonių jausmais ir noru padėti jis vadina nežmonišku. Marius tvirtina niekada netikėsiąs internete, radijuje ir kitur rastais skelbimais. Kai Mariaus paklausėme, ar galėjo būti, kad už jį vyresnė moteris jį slapčia mylėjo, jis tik gūžtelėjo pečiais. Rašyti tokius švelnius, įtikinamus laiškus ir žinutes galėjo tik įsimylėjęs žmogus arba… aktorius. Tačiau moteris nebuvo aktorė: ji Lentvaryje dirbo pardavėja. Tai paaiškėjo kur kas vėliau.

Nepateisinama

Laimei, išnarplioti šią istoriją ėmėsi „Privačių detektyvų biurui” vadovaujantis Olegas Rimanas. Rasti adatą šieno kupetoje – tokia užduotis teko šiam vyrui. Turėdamas pluoštelį blondinės nuotraukų ir žinodamas keletą detalių jis gražuolę surado. Mergina iš tiesų dirbo viename Vilniaus barų, o dienomis studijavo psichologiją. „Stebėjau iš šalies jų susitikimą ir galvojau, kad mergina pažaidė vaikino jausmais ir nutarė jį palikti, – pasakojo Olegas. – Tačiau ji taip nuoširdžiai stebėjosi, kad Marius ją pažįsta, ir nieko nebuvo girdėjusi apie laiškus. Apžiūrėjusi nuotraukas, kurias ji neva siuntė Mariui, mergina suprato: fotografuota jos tėvo namuose. Minėtas nuotraukas kompiuteryje galėjo turėti tik tėvas ir pamotė.” Kai Olegas pasibeldė į namo Lentvaryje duris, juodaplaukė ilgai nesispyriojo. Ji prisipažino, kad žiemą kartu su drauge pasiskelbė „A2″ eteryje; damos ieškojo vaikinų. Kodėl apgaudinėjo Marių apsimetusi savo pačios podukra ir pasivadinusi dešimtmetės dukrelės Gabrielės vardu? „Dėl įdomumo! Taip linksmiau!” – pareiškė ketvirtą dešimtį metų įpusėjusi moteris.

„Tai baisu ir nepateisinama! – įsitikinęs detektyvas. – Jaunas žmogus patyrė sukrėtimą. Apsimesti sergančia vėžiu, siųsti svetimas nuotraukas – amoralu. Deja, įstatymai už tai bausmės nenumato.“

P.S. Kai rašinys buvo rengiamas spaudai, sužinojome, kad per visas siūles braška ponios pardavėjos šeima: podukra šią istoriją atskleidė savo tėvui. O Marius turi tikrą draugę ir ruošiasi išvažiuoti į užsienį.