Dingusiųjų pasaulis – klaidus ir mįslingas. Dienraštis „Lietuvos rytas“ Nr. 6 (5770)

Statistika teigia, kad Lietuvoje kasmet dingsta apie tūkstantį žmonių. Tačiau manoma, kai tai – tik ledkalnio viršūnė. Kas praneša apie dingusius vienišus žmones, iš globos namų išėjusius, artimųjų neturinčius jaunuolius? Dėl ekonominės krizės atsirado nauja dingusiųjų karta – bėganti nuo skolų, bankų, įsipareigojimų, užklupta depresijos. Visų jų likimą gaubia nežinia. Vienus prarijo naktis, kitus – svetimos šalies įsčios. Tretiems kelią namo galbūt užklojo sielą užplūdusi tamsa.

Paskutinį kartą Nidos žmonės jį matė 2007-ųjų vasario 1 dieną. Neringos dailininkas Rimantas Didžpetris išsvirduliavo iš kavinės kurorto centre. Dygus vėjas suko sniego sūkurius, plėšė popierinius litus iš vyriškio rankų. Jis patraukė autobusų stotelės link. Pasirinkimas Nidoje menkas. Autobusai žiemą kursuoja tik viena kryptimi – į Klaipėdą. Iš ten veriasi platesnis pasaulis. Kur vyriškis pasuko? Jau trejus metus jo žmona Vilija nieko nežino. Vyras dingo. Palikęs dirbtuvėje rėmus su išsipjautais paveikslais, 35-erius Nidoje nugyventus metus, sūnų ir žmoną, su kuria drauge buvo 40 metų. Ir, matyt, palikęs tą dalį gyvenimo, kurį jis, vienišius, gyveno alkoholiu užpildamas nuoskaudas, ambicijas, neišsipildžiusias svajones, o gal ir dusdamas nuo mažo kaimelio kasdienybės, žmonos meilės ir jai suteikiamų kančių. „Tą rytą nukrito nuo sienų laikrodžiai ir Rimanto veidrodis“, – prisiminė graži moteris, pasakodama šeimos istoriją. Lyg ženklas, kad buvęs gyvenimas atskilo nutraukdamas visas gijas. Vilija iki šiol nepakeitė durų spynų. Bet nesitiki, kad vyras jas kada nors atsirakins. Nes jis dingo ne tam, kad sugrįžtų. Ne tam, kad būtų surastas. Jis dingo, kad visam laikui būtų dingęs. Ir, matyt, jei būtų surastas, uždraustų artimiesiems pranešti jo buvimo vietą.

„Taip atsitinka neretai. Bet krizinių, visuomenės sukrėtimų metu ypač padaugėja žmonių, kurie tiesiog dingsta, nes nori dingti. Priežastys – įvairios. Ir psichologinės, ir finansinės. Jie nenori būti surandami. Jeigu žmogus dingo užsienyje, policijai ir artimiesiems jį surasti sunku. Bendraujame faksu per Interpolą su tos šalies policija. Viskas vyksta labai lėtai. Dažnai padeda tik asmeninės pažintys su pareigūnais. O kai surandame, pradingėliai kartais uždraudžia šeimai nurodyti, kur jie yra. Tai – jų privati teisė. Šeimai pranešame, kad žmogus rastas. Ir – viskas. Suprantama, šeima nebūna patenkinta“, – atsiduso Lietuvos kriminalinės policijos biuro asmenų paieškos skyriaus viršininkas Igoris Ksendzovas.

Ar galima iš anksto numatyti, kokie žmonės vieną dieną gali būti paskelbti dingusiais? Statistika rodo – taip. Jeigu esate globos namų auklėtinė, išėjusi į gyvenimą neturite nei būsto, nei giminių, nei profesijos, rizikuojate tapti dingusiąja. Ir, kas blogiausia, tokia dingusiąja, kurios niekas ir nepasiges. Veikiausiai jūs net nepakliūsite į dingusių žmonių statistiką. Vadinasi, ir nebūsite ieškoma. Laimė, jei išvežta sąvadautojų į užsienio viešnamį sugebėsite išsikapstyti. Jei ne? Tarp dingusių žmonių daugiausia – merginų.

Dar neseniai Rusijos platybėse dingdavo nemažai lietuvių, tolimųjų reisų vairuotojų. Ir šiandien Lietuvoje yra daug šeimų, kurios nežino, kur žemė priglaudė vyrų kūnus. „Nauja dingusiųjų banga pasipylė Lietuvai pravėrus langą į Europą. Žmonės išvyksta dirbti, nepraneša artimiesiems adresų. Iš pradžių skambina, o vėliau ryšys nutrūksta. Ypač nenori skambinti tie, kuriems nepasisekė. Vis tikisi įsidarbinti, o po to paskambinti. Praeina metai, kiti. Jie tiesiog dingsta. Daug sulaukiame prašymų rasti žmones, dingusius Ispanijoje. Ten – savi įstatymai. Ir lietuvių reketas, ir korumpuota policija. Į imigrantus visada žiūrima šnairai, kas puls jų ieškoti?“ – pasakojo Dingusių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė. Ji ypač perspėjo jaunus žmones. 18-19-mečiai pasiskolina pinigų ir išvyksta į užsienį, tikėdamiesi rasti darbo. Ten niekas jų nelaukia, darbo nėra, pinigai išseko. „Žinome ne vieną atvejį, kai jaunuoliams sutrinka psichika. Jie tiesiog dingsta. Nei žinutės, nei skambučio. Artimiesiems – neviltis. Kur ieškoti? Patarimas vienas – vykite į tą šalį, į tą miestą, klijuokite nuotraukas, vaikščiokite po stotį. Ieškokite patys, nes jūsų vaikas ten tikrai niekam nerūpi“, – patarė O.Gustienė. Ji pati turi skaudžios asmeninės patirties – prieš 10 metų dingo ir iki šiol neatsirado jos duktė.

Krizės metai sukėlė naują dingusiųjų bangą. Anksčiau žmonės bėgdavo iš Lietuvos nuo reketo, dabar sprunka nuo skolų bankams. Dingusių žmonių ieškančios tarnybos žino ne vieną istoriją – žmogus viską paliko kaip stovi ir dingo. „Vienos didelės bendrovės vadovas užsienietis, vedęs lietuvę, sutvarkė dokumentus, įsėdo į automobilį ir prapuolė. Akcininkai kreipėsi į mus, privačius detektyvus, nes vengė viešumo. Daug dirbome, klausinėdami jo šeimos narius, kolegas, bendraudami su buvusiais kolegomis užsienyje. Radome Vilniuje užrakintą automobilį, paliktą telefoną su išimta kortele. Po sunkių paieškų ištyrėme, kad verslininkas tiesiog nutarė pradėti naują gyvenimą. Lietuvoje paliko verslą, skolas, žmoną ir grįžo į tėvynę, gyvena pas buvusią žmoną. Ko jis tikėjosi? Kad dings kaip negyvenamoje saloje? Bet krizė ne vienam žmogui sujaukė protą“, – pasakojo Privačių detektyvų biuro direktorius Olegas Rimanas.

Ką daryti? Toks klausimas pirmiausia kamuoja žmones dingus jų artimiesiems. Tik filmuose pamatysite jus guodžiančius psichologus ir ant kojų sukeltą policiją. Realybė daug dramatiškesnė – jūs pasiliksite vieni, prisiploję prie tamsaus lango stiklo arba spaudžiantys rankose telefoną, kartojantį: „Adresatas nepasiekiamas“. „Pirmiausia jūs turite pranešti policijai. Nenusileiskite, jei jūsų išklausęs pareigūnas pasakys: „Palaukit keletą dienelių, gal žmogus prisigėrė“. Anksčiau terminas skelbti paiešką buvo trys paros. Dabar ji privalo būti paskelbta iškart“, – dėstė O.Gustienė. Ko galima tikėtis iš policijos, kuriai pranešta apie dingusį žmogų? Nusivylusių policijos paieškomis dingusių artimųjų atsakymas – tylos. Tik dingus vaikui ieškoti bus griebtasi rimtai. „Iš pradžių pareigūnas mane ramino, kad palaukčiau. Aš nesutikau, parašiau pareiškimą. „Ieškosim, informuosim“, – pažadėjo. Bylą įkišo į stalčių. Paskambinusi kitą dieną išgirdau: „Turėkit kantrybės“. Trečią: „Ieškom“. Ketvirtą: „Ponia, neskambinkit kasdien. Pranešime, kai turėsime žinių“. Keletą savaičių laukiau. Iš policijos – tyla. Praėjo trys mėnesiai“, – pasakojo nerimo iškankinta 42-ejų vilnietė Audronė B., kurios vyras vieną praėjusių metų rugsėjo rytą išėjęs į darbą dingo lyg į vandenį.

Dažnai lakoniškos žmonių, ieškančių savo artimųjų, frazės slepia didžiulį skausmą ir neviltį. „To nepatyręs niekada nesupras, kokią tragediją išgyvena artimieji. Mirę, žuvę žmonės palaidojami, apraudami. Dingusiųjų artimieji trokšta nors to žemės kauburėlio, ant kurio pasodintų gėlę ir uždegtų žvakutę. Jų sielvarto nenumaldo net ilgiausi nežinios metai“, – kalbėjo Angelė Sakalauskienė. Jos duktė 2005-aisiais dingo grįždama iš darbo Vilniaus centre į namus. Nepatikėjusi žento Ryčio Kubiliaus teisme išdėstyta versija, kad jo pastumta žmona įkrito į Nerį, A.Sakalauskienė jau penktus metus dirba tyrėjos darbą. Ir tik dėl jos, o ne policijos tyrėjų surastų detalių teismas ėmėsi persvarstyti bylą iš naujo, pareikšdamas R.Kubiliui įtarimus dėl nužudymo.

Ar tikrai policija abejinga dingusiųjų paieškoms? Aš – I.Ksendzovo, asmenų paieškos skyriaus viršininko, kabinete. Ant jo stalo kasdien gula šalies policijos komisariatų pranešimai apie dingusius žmones. Kompiuterio ekrane mirga dingusiųjų duomenys. Praėjusiais metais buvo ieškoma 780 žmonių. Per devynis mėnesius surasti 444 žmonės. „Tokie asmenų paieškos skyriai įkurti visose apskrityse. Ar užtenka pareigūnų tokiam darbui? Jų yra tiek, kiek valstybė gali išlaikyti“, – diplomatiškai atsakė skyriaus vadovas. Su I.Ksendzovu ryšius palaiko ir dingusių žmonių ieškančios nevyriausybinės organizacijos – Dingusių šeimų paramos centras, privatus detektyvų biuras, televizijos laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“.

Paieškos skyriaus viršininkas prisipažįsta – problemų yra. Policininkai vykdo ir kitas funkcijas. Dažnai dingusių žmonių paieškos bylos nugula į stalčiaus dugną. „Praneškite man pareigūno, iškart nepradėjusio ieškoti dingusio žmogaus, pavardę ir jis bus  ubaustas. Ieškojimų turi būti imamasi ne po trijų parų, o iš karto“, – griežtai aiškino I.Ksendzovas. Veiksmai, kurių turėtų imtis žmonės, kai dingsta šeimos narys, surašyti tinklalapyje policija.lt. Jie privalo pateikti fotografijų, pranešti dingimo aplinkybes, vietą, kuo žmogus vilkėjo, kuo sirgo, ką kalbėdavo, kas jo draugai. „Tada darbo imasi policija – žmogus pats neprivalo lakstyti po ligonines, morgus. Tai policijos pareiga. Ligoninės, morgai privalo iškart pranešti, jei pakliuvo neatpažintas žmogus ar kūnas. Policija privalo apžiūrėti dingusiojo namus, vietą, iš kurios žmogus dingo. Išsiaiškinti finansinę jo padėtį. Apklausti draugus, kaimynus, namiškius. O tada kelti versijas, – vardijo policijos darbų seką I.Ksendzovas. – Artimieji nemato policijos darbo, todėl ir mano, kad pareigūnai nieko nedaro“. Atrodo, pasitikėkite policija ir ji netrukus pristatys dingusįjį tiesiai į namus.

„Kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas. Ne viskas taip gražu, kaip surašyta policijos tinklalapyje“, – sakė „Lietuvos ryto“ žurnalistei kalbinti žmonės, jau daug metų ieškantys dingusių artimųjų. Didžiausia problema, kad Lietuvoje nėra bendro centro, į kurį suplauktų duomenys apie visus dingusius žmones. Nėra vieno bendro telefono numerio, kuriuo paskambinus būtų galima sužinoti, ar dingęs žmogus nėra pakliuvęs į kurią nors ligoninę. Nors tai ir policijos pareiga, artimieji patys skambina į ligonines. Galiojant asmens privatumo įstatymui, telefonu informacijos jie ir negauna. „Jūs teisi. Turėtų veikti vieno langelio sistema. Juk Lietuva – maža. Jei duomenys būtų kaupiami vienoje vietoje, ir nuo policijos, ir nuo dingusiojo artimųjų nukristų didelis krūvis. Kai policija užklausia ligonines, atsakymas per vieną dieną neateina. Ligoninės dažnai nevykdo įpareigojimo apie neatpažintą asmenį pranešti tą pačią dieną. Tik kai praneša, policija imasi veiksmų – nustatyti asmenybę. O laiko jau būna prarasta“, – atsiduso I.Ksendzovas.

Policija privalo apžiūrėti vietą, iš kurios dingo žmogus. Policija privalo patikrinti morgą, ligonines. Nuo žodžio „privalo“ iki žodžio „atliko“ slypi klausimas – ar kvalifikuotai atliko? „Vakar, 2009 m. balandžio 16 d., Vilniaus ligoninėje buvo atpažintas žinomo fotografo Broniaus Talaikio kūnas. Iki tol dirbęs 76 metų fotografas be žinios dingo sausio 7 dieną. B.Talaikio kūnas rastas toje vietoje, kur žmogus paskutinį kartą ieškojo pagalbos – Vilniaus universitetinės ligoninės Antakalnyje teritorijoje“, – rašė pernai pavasarį „Lietuvos rytas“. Keturių mėnesių prireikė, kad būtų rastas žinomas žmogus, kuris nebuvo dingęs svetimame krašte. Reikia manyti, kad policija pagal instrukcijas kruopščiai apžiūrėjo jo dingimo vietą – ligoninės kiemą. Bet tik po keturių mėnesių kūnas buvo rastas kieme gulintis po vijokliais. Kaip žinoma, vijokliai žiemą net neturi lapų.

Policija neskuba dingusio žmogaus paieškoti ir morge. „Privačiai į mus kreipėsi tėvai, kad pirmadienį dingo jų duktė. Ėmėmės paieškų. Kadangi patys neturime teisės tikrinti morgo, paprašėme tai padaryti buvusių kolegų – policijos pareigūnų. Visą savaitę jie neturėjo laiko. Prisiruošė tik savaitės pabaigoje. Savaitgalį nieko tėvams dar negalėjome pasakyti. Sužinojome tik pirmadienį, kad jų duktė, kaip neatpažintas asmuo, guli morge nuo praėjusio antradienio. Baisiausia, kad jos rūbų kišenėje buvo mobilusis telefonas. Jis skambėjo tol, kol išsikrovė. Matyt, tūkstantį kartų dingusiai dukteriai skambino tėvai. Bet niekam nerūpėjo pažiūrėti, kas skambina, ir pranešti, kad ieškoma mergina guli morge“, – pareigūnų neatsakingumu baisėjosi Privačių detektyvų biuro vadovas O.Rimanas. Noromis nenoromis peršasi išvada, kad dingusiųjų ieškojimas yra pačių dingusiųjų artimųjų privatus reikalas.

Ar daug gali padaryti šeima? „Beveik viską“, – atsako Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė O.Gustienė. – Mano patarimas šeimoms – ieškokite! Neklausykite policijos, liepiančios laukti. Nieko nelaukite. Jei ieškosite šiandien, rezultatas bus vienas, jei po savaitės – jau kitas. Juk šeima, o ne policija apie dingusį žino daugiausia. Patys nueikite kelią, kuriuo ėjo dingusysis. Vykite į jo dingimo šalį. Kreipkitės į policiją, ekstrasensus, privačius seklius, televiziją, klausinėkite žmonių gatvėse, rodykite nuotraukas. Veikite. Nors tai nepaprastai sunkus darbas. Be psichologo pagalbos tai šeimai sunku išsilaikyti“.

„Mes teikiame daugiau nei dvidešimt įvairių paslaugų. Viena jų – ir dingusių žmonių paieška. Pas mus ateina žmonės, kurie siekia privatumo arba nesulaukė iš policijos greitos pagalbos. Per metus ieškome vidutiniškai dešimties dingusių žmonių“, – sakė Privačių detektyvų biuro direktorius O.Rimanas. Jo kabinete jaučiuosi lyg Agathos Christie laikų seklių biure. Senoviniai daiktai švelnina oficialumo įspūdį. Ant sienų – pasaulio ir Lietuvos žemėlapiai.

„Valandos pokalbis apie dingusį žmogų nieko nekainuoja. Kai detektyvai imasi darbo, reikia apmokėti jų kelionių išlaidas. Į darbą įtraukiame tiek žmonių, kiek reikia. Tai kainuoja. Bet Lietuvoje dar nepriimtas privačių detektyvų įstatymas, pavyzdžiui, kaip Latvijoje. Tai apsunkina techninių priemonių naudojimą, informacijos apie privatų asmenį rinkimą. Mūsų detektyvai ir aš pats – buvę policijos pareigūnai. Todėl gerai žinome policijos galimybes, turime ryšių su buvusiais kolegomis. Turime didelį pranašumą, nes net keli mūsų sekliai gali imtis vieno dingusio žmogaus paieškos. Darbais perkrauti policininkai tikrai tokios prabangos neturi“, – pasakojo ne vieną pražuvėlį į namus sugrąžinęs biuro direktorius O.Rimanas.

„Per vienuolika mūsų laidos gyvavimo metų įsitikinome – pas mus ateina tie, kurie jau nebeturi kur eiti, – sakė televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja Palmira Galkontaitė. – Mūsų laidos ginklas – viešumas, eteris. Mes skelbiame visus dingusius žmones – ir laidoje, ir internetiniame puslapyje“. Kiek dingusių žmonių ieško kelios laidos moterys, įsikūrusios nedideliame televizijos studijos kambarėlyje? Palmira susimąsto neilgam. Archyve šiuo metu – apie 20 000 dingusių žmonių istorijų. Archyvai pučiasi, nes net policija siunčia laidos kūrėjoms artimųjų nerandančius žmones. „Kiekvienais metais dingsta apie 1000 žmonių. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Dingusių daugės, nes juos nusineš krizės banga. Vieni žmonės slėpsis, kitus įveiks depresija, treti taps padažnėjusių nusikaltimų aukomis. Mes juk neturime jokio finansavimo, todėl sugebame dirbti tik 20 procentų pajėgumu. Dingusių žmonių paieška turėtų būti valstybės reikalas“, – įsitikinusi P.Galkontaitė. Kai prireikia pinigų dingusio žmogaus paieškoms, laidos kūrėjos susimeta iš savo atlyginimų. „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidoje dažnai liejasi ašaros. Jos ironiškai šyptelėti verčia tik tuos, kurių nepalietė tragedija. Tūkstančiams surastų žmonių artimųjų laida dovanoja naują gyvenimą.

„Šeima dešimt metų ieškojo iš namų išėjusio ir dingusio žmogaus. Mes papasakojome apie jį laidoje. Ir sulaukėme žinios iš vieno pensiono: „Pas mus jau 10 metų gyvena tas žmogus!“ Pasirodo, jis buvo nuklydęs į kitą Lietuvos pakraštį, nežinojo net savo pavardės. Medikų komisija pagal dantis nustatė jo amžių, darbuotojai davė naują vardą. Šeima jį susigrąžino“, – prisiminė P.Galkontaitė vieną neseną istoriją. Būtų linksma, jei nebūtų liūdna, kad dingęs žmogelis nedaug turi galimybių būti surastas ne tik užsienyje, bet ir nuklydęs į kitą Lietuvos kaimą.

Po metų nesėkmingos paieškos žmogus skelbiamas dingusiu. Jei nerandamas trejus metus, – mirusiuoju. Jei po trejų metų atsiranda, jam tenka eiti į teismą ir vėl tapti gyvam. „Ką pasakoja dingęs, o po daugelio metų atsiradęs ar atrastas žmogus?“ – klausiau visų tarnybų vadovų, kuriuos šnekinau rašydama šį straipsnį. Išgirdau tą patį atsakymą – atsiradę žmonės nepasakoja nieko. O jų artimieji dažniausiai net neatsiliepia į jiems padėjusių žmonių telefono skambučius arba nesutinka televizijos laidoje papasakoti apie džiaugsmingą ieškojimų pabaigą. Ir dingusieji, ir jų ieškoję artimieji nori tiktai vieno – pamiršti tuos siaubingus metus.

* Lietuvoje kasmet dingsta apie tūkstantį žmonių. Bet realiai šis skaičius daug didesnis.

* Trys ketvirtadaliai dingusiųjų – vyrai.

* Daugiausia dingsta iki 30 metų moterų.

* 2009 metais asmenų paieškos skyrius ieškojo 780 žmonių, tarp jų – 97 moterų. Per 9 mėnesius buvo rasti 444 žmonės, tarp jų – 73 moterys.

* Lietuvai būdinga, kad tarp dingusių asmenų labai daug yra nusikaltimų aukų.

* Žmonių dingimą skatina sukrėtimai visuomenėje, ekonominė krizė, susvetimėjimas šeimose, tėvų ir vaikų problemos.