Turi vertingos žemės? Bijok net savų vaikų! Dienraštis „Lietuvos rytas“ Nr. 254 (6018)

Nejaugi pagrobtas žmogus?! Iš savo namų Kaišiadorių rajono Kriaučiškių kaime nežinia kur dingo ligotas pensininkas. Kilo įtarimų: jis kelias dienas slapstomas siekiant užvaldyti turtą.

Į pensininko paieškas įsitraukė jo globėjas, gyvenimo draugė, policija, privatūs sekliai. Ir „Lietuvos ryto” žurnalistė. Kodėl grobiamas garbaus amžiaus žmogus? Kodėl žūtbūt stengiamasi jį pripažinti neveiksniu psichikos ligoniu? Ir kodėl taip elgiasi sūnus, o jam talkina medikai ir advokatai? Atsakymai – žurnalistės patirtoje istorijoje.

Savaitę buvo slapstomas

Žinia, kad Privačių detektyvų biuro sekliai užtiko dingusio 69-erių Mykolo Patašonkos buvimo vietą Kaune, mane išvertė iš lovos 5 valandą ryto. Po pusantros valandos jau buvau prie Santakos policijos komisariato durų, kur manęs lūkuriavo M.Patašonkos gyvenimo draugė Elena Sadonienė ir jį globojantis vilnietis Valdas Papaurėlis.

„Manau, kad Mykolas iš namų buvo išvežtas prieš savaitę, nes atvykęs jo aplankyti radau ties ta data atverstą jo kalendorių. Jį pažįstu 16 metų, po žmonos mirties globoju 10 metų. Atvežu jam maisto dukart per savaitę. Pralaukiau savaitgalį, nuvažiavau pas jo draugę Eleną, aplankėme kaimynus – nėra žmogaus. Banke sužinojau, kad paimta jo pensija. Tada ir įtariau, kad jį Kaune gali slapstyti girtuoklis sūnus Stepas Patašonka su žmona Živile Patašonkiene. Jie jau daug metų terorizuoja tėvą dėl jo 5,2 hektaro žemės Strėvos pusiasalyje, Kaišiadorių rajone, nors patys gavo kaip palikimą taip pat 5,2 hektaro. Kreipiausi į Kauno Santakos policijos komisariatą, dukart vykome su policininkais į sūnaus Stepo butą Šilainiuose, Rasytės gatvėje. Bet atidaręs duris neblaivus pilietis išveblendavo, kad joks Stepas ar Mykolas čia negyvena. O dingęs žmogus juk serga diabetu, jo būklė gali būti kritiška“, – susijaudinęs dėstė V. Papaurėlis.

Tik šio vilniečio pasamdyti detektyvai išsiaiškino, kad praėjus savaitei nuo dingimo M.Patašonka buvo pargabentas į sūnaus butą.

Policijos reikalas – menkas

Todėl mes nuo ankstaus ryto – vėl Santakos policijos skyriuje. Bet čia niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Nors buvo sutarta iš vakaro, tyrėjos Viktorijos Šmakovaitės nebuvo, laikas bėgo. Jeigu žmogų vėl kur išgabens? Išgirdusi mūsų bruzdesį, pasirodė viršininkė Ramunė Karaliūnienė. Įdėmiai nužvelgusi žurnalistę, ji davė nurodymą Šilainių nuovados policininkui nuvykti į butą Rasytės gatvėje – patikrinti. Kai susizgribę grįžome paprašyti, kad policininkas mūsų palauktų, nes jam tikrai niekas neatidarys durų, viršininkė R.Karaliūnienė nukirto, kad uždarytume duris iš kitos pusės. Mes taip ir padarėme. Bet nuskubėję į Rasytės gatvę pamatėme iš kiemo išsukantį policijos automobilį. Buto durų, aišku, niekas neatvėrė, policija savo misiją baigė.

Pažadėjo suskaldyti galvą

Man pasisekė labiau. Paskambinusi į duris ir paprašiusi pasikalbėti su Mykolu, išgirdau malonų moters balsą. Pašnekovė man pažadėjo „suskaldyti galvą ir nuleisti nuo laiptų”. Supratau, kad tai M.Patašonkos marti Živilė. Mat turėjau žinių, kad prieš kiek laiko ji kirvuku mėsai kapoti suskaldė galvą poniai K., užtikusi ją su Stepu, turtingu 5,2 hektaro žemės savininku, dviprasmiškoje situacijoje. Mėgstu savo darbą, bet ne tiek. Nenorėdama patirti ponios K. dalios, atsitraukiu nuo durų. Ką daryti toliau? Nusprendžiame važiuoti į Šilainių policijos nuovadą. Gal padės, vėl skirs policininką?

Jei pagrobė sūnus – tvarka

Malonus netikėtumas: viršininkė – vėl moteris, Audronė Sutkaitienė. Turėtų suprasti pensininko bėdą. Tačiau viršininkės, besikalbančios raštinėje, mūsų nerimas dėl slapstomo žmogaus nesujaudino. Paaiškino: „Dabar aš užsiėmusi.” Nuolankiai laukėme penkiolika minučių. „Kas jūs tokie? Niekas. Žmogų pasiėmė sūnus. Kur čia problema? Ar jis pagalbos šaukėsi, ar tai užfiksuota? Jei jam blogai, galėjo iš pirmojo ar antrojo aukšto per langą iššokti“, – viršininkė tvirtai atrėmė mūsų cypsėjimus, kad ligotą žmogų be vaistų laiko girtuoklis sūnus, o tas „niekas” yra gyvenimo draugė ir pensininko globėjas.

Rado privatūs sekliai

Nusiminę išspūdinome lauk. Suskambėjo telefonas. Privatus seklys pranešė, kad M.Patašonka paleistas – einąs stotelės link. Po minutės mes – vietoje.

„Valdeli, Elyte, ačiū Dievui, jūs čia! Kur buvote dingę? Živilė manęs neišleido, sakė, lauk, su Valdu sutarta, jis pasiims”, – iki ausų nušvito Mykolas. Iš paskos atsliūkino pagiringas ir rūškanas sūnus Stepas. Živilė išsiuntusi juos alaus nupirkti. Fundatorius – Mykolas, nes jo kišenėje dar likę pinigų iš pensijos. Buvęs pagrobtasis vikriai įsirango į mašiną, glaudžiasi prie Elenos. „Vežk, Valdeli, greičiau mane namo“, – prašo.

Taigi M.Patašonkos gelbėjimo operacija baigta. Bet ne žurnalistės darbas.

Reikalingas kaip liudytojas

Todėl kimbu Steponui į parankę ir svirduliuojame jo buto link. Rizikuoju savo galva, bet noriu pasikalbėti su ponia Živile, kuri, matau, šioje istorijoje yra pagrindinis variklis. Bute – neįmanoma landynės smarvė. Tušti buteliai, maišai, skudurai.

– Kas čia vyksta? Kodėl tėvuką iš namų pagrobėte? – klausiu drąsiai Živilės, nes jai po ranka nematau kirvuko.

– O ko tas Valdas jį nuo mūsų slepia? Iš namų išvežė, kažkur kitur apgyvendino, vos radome.

– Bet tėvukas ten gyvena jau trejus metus. Kodėl tik dabar ėmėte ieškoti?

– Mes patys galime tėvu pasirūpinti, kam tas Valdas reikalingas?

– Bet Mykolas sakė, kad Valdas 10 metų jį maitina, globoja, o jūs visą gyvenimą jį terorizavote, pinigus atimdavote buteliui, o dabar jo 5,2 hektaro žemės panorote. Juk gavote 5,2 hektaro prie ežero, esate beveik milijonieriai. Neužteko?

– Nesvarbu. Kam jis Valdui tuos 5,2 hektaro padovanojo? Tėvas alkoholikas, neveiksnus, turime pažymas. Jis pats nežino, kad žemės nebeturi. Nes mums atrėžia: „Ką norėsiu, tą su savo žeme ir darysiu.” O kaip tėvą prižiūri? Šaldytuve radome du kiaušinius, dešros gabalėlį, lašinių. Virėsi grybų sriubą. Ar čia maistas? Jam dietos reikia. Radome name užrakintą, užuolaidos užskleistos.

– Tikrai baisu. Reikėjo tėvuką gelbėti? O kaip išsivežėte, jei užrakinta?

– Tai turėjo iš vidaus raktą, atrakino. Nuvežėme jo pensijos paimti. O kas čia bloga? Gali ir pas mus čia gyventi. Norėdami panaikinti tėvo paveldėjimą net turėjome jam kelti neveiksnumo bylą.

– Pasisekė?

– Ne. Bet teismas – Kaišiadoryse. Jei būtų buvęs Kaune, kitaip būtų baigęsi. Dabar mes kelsime bylą Valdui dėl sukčiavimo.

– O kaip jis sukčiavo? Tėvuką globoja nuo 1999 metų, kai mirė jo žmona, o savo žemės dalį Mykolas jam padovanojo tik 2008 metais.

– Nesvarbu. Jam nepriklauso.

– Tai kodėl dabar tėvuką laikėte uždarę prieš jo valią?

– Tėvukas mums bus reikalingas kaip liudytojas. Būtume laikę iki teismo.

– O paskui – atgal?

– Taip, Valdas vis tiek būtų atėmęs.

– Ar negalite taikiai visko išspręsti? Juk tapote turtuoliais gavę pusę žemės prie Strėvos. Gal ūkininkausite?

– Dar nežinome. O kodėl mus kvailiais daro? Valdas – svetimas, jam nepriklauso. Mums blogesnę dalį atidavė, – kaip tikra lietuvė, kuriai svetimoj rankoj visada kąsnis gardesnis, atrėžė ponia Živilė.

Gimtoji sodyba – sugriuvusi

Grįžtu prie mašinos. Mykolas nekantrauja – greičiau namo! Klausiu – o kur jo namai? Sutariame apžiūrėti visus jo namus. Buvusius trobesius Mūro Strėvininkų kaime, kuriame gyveno su žmona. Namą ir žemės valdą Kriaučiškių kaime, kuriuos jam iki gyvos galvos nupirko globėjas V.Papaurėlis. Ir gyvenimo draugės Elenos namelį Kaišiadoryse. Viskas – kelių kilometrų spinduliu, Kaišiadorių rajone. Po pusvalandžio mes – Mūro Strėvininkų kaime. Liūdnas Mykolas apžiūri visai sugriuvusius trobesius. Bet sūnus ir marti norėjo, kad jis ir liktų tuose griuvėsiuose. Užtat 10,4 hektaro jo iš žmonos paveldėta žemė driekiasi vaizdingame Strėvos pusiasalyje.

„Į šias vietas užklydau žuvaudamas prieš 16 metų. Susidraugavom su Mykolu ir jo žmona. Po žmonos mirties 1999 metais jam buvo sunku vienam. Darbo neteko, susirgo profesine liga. Ir ūkio darbus jam padėdavau nudirbti, ir maisto atveždavau. Taip iki šiol. Man patinka bendrauti su kaimo žmonėmis, galva ir siela pailsi”, – sako verslą Vilniuje turintis V.Papaurėlis.

Nelaimė – girtuoklis Stepas

„35 metus čia, vienoje vietoje, dirbau buldozerininku. Garbės raštų nesuskaičiuoju. Mane ir darbe, ir kaimynai gerbė. Tik sūnus Stepas buvo mūsų bėda. Kaip įjunko į degtinę jaunas, taip visą gyvenimą niekur ir nepadirbdavo. Kaime nei jo, nei marčios Živilės niekas nematė blaivių. Iš Kauno atlėkdavo samdyta mašina. „Tėvai, užmokėk už benziną, duok bulvių, duok buteliui, duok pinigų. Neturi? Pasiskolink iš kaimynų”, – tiek tebuvo kalbos. Skolindavausi, paskui atidirbdavau, net išvietes valydavau. Dirbau netgi už maistą“, – neslepia Mykolas.

Tačiau didžiausias pragaras kilo, kai po žmonos mirties M.Patašonka susitvarkė popierius dėl 10,4 hektaro žemės, o 2007 metais kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą dėl palikimo priėmimo. Po mėnesio atsibudo ir Stepas su Živile. Taip pat kreipėsi. Būtų gavę po pusę, bet sūnų su marčia užvaldė mintis – būtų gerai pačiupti visus 10,4 hektaro! Juk kokie du milijonai litų tuometėmis kainomis – tai ne milijonas.

Terorizavo ir marti

„Jie mane tiesiog ėmė terorizuoti. Net po kaimą bėgiojo Živilė ir aiškino, kaip mane įkiš į durnyną, žemę, pensiją atims. Apsigyvenau, kad būtų ramiau, pas vaikystės draugę Reginą Naudžiuvienę tame pačiame kaime. Bet ji pasiligojo, paprašė Valdo, kad mane paimtų. Kur man eiti? Namai sugriuvę. Prašiau Valdelio – padėk man. Jokios žemės dar teismas nebuvo įforminęs, aš nieko jam ir nežadėjau. Padėjo Valdas man iš geros širdies”, – net susigraudina Mykolas, vaikščiodamas po apžėlusį kiemą.

Įsikurti padėjo globėjas

„Gaila buvo žmogelio. Netoliese buvau nusipirkęs prie ežero sklypelį su namu, tvartu. Sutvarkiau namą, atvežiau televizorių, šaldytuvą, baldų ir įkurdinau ten tėvuką dar 2006 metais. Jis susidraugavo su ponia Elena. Tai pas ją nueina 4 kilometrus į Kaišiadoris, malkų paskaldo, pagyvena. Tai ji pas jį ateina, daržus apsodina.  Aš porą kartų per savaitę atvažiuoju, maisto atvežu, cepelinus verdame, grybaujame. Pas notarą patvirtinome sutartį, kad Mykolas šios žemės ir namo šeimininkas iki gyvos galvos. Ir man smagu, kad atvažiavęs čia jį randu krutantį”, – aiškina V.Papaurėlis.

Mykolas išdidžiai rodo savo daržą, kviečia į trobą. Iš čia ir buvo prieš savaitę sūnaus išsivežtas, slėptas pas Živilės mergautinę dukterį kitame kaime, o paskui parsivežtas į Kauną.

Medikai įtarė nuodijimą

Bet grįžkime prie žemės. Sumanę tėvuką įkišti „į durnyną”, pripažinti neveiksniu ir užvaldyti visą žemę, sūnus su marčia nedelsė. Planą ėmėsi įgyvendinti padedami kaunietės advokatės Aidos Martinaitienės. Ar rastumėte Lietuvoje 35 metus dirbusį buldozerininką, kuris spjautų į taurelę? Mykolas į taurelę nespjovė, alaus patraukdavo. Bet kad būtų alkoholikas? Kas darbe tiek metų laikys, kas namie ūkio darbus nudirbs, kas girtuoklį sūnų išlaikys? Plano įgyvendinimas prasideda pagrobimu.

Pirmą kartą sūnus su marčia paima Mykolą iš jo draugės Elenos namų ir parsiveža į Kauną dar 2007 metų gegužės 11 dieną. Beje, tą dieną M.Patašonka gauna pensiją. Per tą laiką reikėjo suorganizuoti dokumentus, kad pensininkas – neveiksnus, nestabilios psichikos. Jam buvo kišami pasirašyti įvairūs dokumentai.

„Tik po keturių dienų suradau Mykolą sėdintį be orientacijos sūnaus buto laiptinėje. Iškviečiau policiją ir jos padedamas išsivežiau tėvuką. Budėjau naktimis, nes jo būklė buvo kritiška. Atsisakė abu inkstai. Medikai išvežė į Kauno klinikų reanimaciją. Mykolas teigė, kad marti jį girdė karčiu skysčiu. Medikai įtarė nuodijimą”, – prisimena V.Papaurėlis.

Išvada: žmogus – veiksnus

Tėvukas liko gyvas. Bet kišimo „į durnyną” planas vykdomas toliau. Po kelių savaičių Kaišiadorių rajono apylinkės teismas gauna S.Patašonkos pareiškimą: „Būtina nustatyti tėvo ribotą veiksnumą. Šeimoje esu vienintelis sūnus, privalau rūpintis tėvu. Rūpintoja sutiko būti mano žmona Živilė. Mes jį gydysime nuo alkoholizmo.” Tačiau pateikę suklastotas medikų pažymas „gelbėtojai” nieko nepešė. Teismo medicinos instituto ekspertai alkoholizmo diagnozę įvertino kaip nepagrįstą. Mykolą apgynė ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos socialinė darbuotoja Irina Pikčilingienė. Teismas nutraukė bylą dėl neveiksnumo, o vėliau patvirtino taikos sutartį, kuria ir tėvas M.Patašonka, ir sūnus S.Patašonka gauna po 5,2 hektaro žemės Strėvos pusiasalyje. O pensininkas, bijodamas naujo teroro, tuos savo hektarus 2008 metais padovanoja globėjui V.Papaurėliui, pats likdamas šio vilniečio žemės ir namo šeimininku iki gyvos galvos.

Hektarai buvo išdovanoti

Istorija baigėsi? Ne. Nes sklypus reikia padalyti. Vartau dokumentus. V.Papaurėlio pinigais ir rūpesčiu pasamdyti žemėtvarkininkai, žemės įvertinimo specialistai nužymėjo ribas, nustatė, kad sklypai lygiaverčiai. Stepui lieka tik geruoju arba teisme pasirašyti dokumentus ir šeimininkauti. Bet kaip Stepui šeimininkauti, jei jo žmona taip patvarkė, kad jam tos žemės beveik neliko. 2010 metais Stepas, pasirodo, iš geros širdies padovanojo žmonai Živilei 1,7 ha, Živilės nesantuokinei dukteriai Aldonai Jakštaitei – 0,25 ha, dukteriai Irmai Patašonkaitei – 0,25 ha, kaimynui Vidmantui Levendraičiui padovanojo, o vėliau pardavė 1 ha. Už gerą darbą advokatei A.Martinaitienei irgi padovanojo hektarą. Tik kai Lietuvos advokatų tarybos pirmininko Virginijaus Papirčio sprendimu advokatei A.Martinaitienei už jos darbelius buvo iškelta drausminė byla, sklypas buvo perdovanotas jos vyro Gintaro Martinaičio vardu. Dabar suskaičiuokime plotą ir pamatysime, kad Stepui teliko 1,2 hektaro. Milijonierius liko prie suskilusios geldos!

Ar teismas padės tašką?

Lapkričio viduryje numatytas teismo posėdis, kuriame V.Papaurėlis siekia pagaliau nustatyti sklypų ribas. Bet Živilei tas būsimas sprendimas nepatinka, nes jos vyras beturi tik 1,2 hektaro. Reikėtų atimti V.Papaurėlio dalį! Todėl ir pagrobė M.Patašonką, kad, kaip pati Živilė prisipažino, „palaikytų kaip liudytoją iki teismo“. Palieku išlaisvintą ir laimingą Mykolą pas jo draugę Eleną. Ar ilgam?

Laima Lavaste