Seklys miegamajame? Būna ir blogiau! „Nuo… Iki…“

Dabar Olegas Rimanas (47 m.) – pensininkas. Prieš ketverius metus jis vadovavo vienai Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiųjų tarnybų, o šiuo metu „diriguoja“ privačų seklių kolektyvui. Pasak Olego, detektyvas privalo turėti profesinių įgūdžių, jam reikia būti doru žmogumi ir geru psichologu.

„Į mūsų biurą dažnai kreipiasi žmonų neištikimybę įtariantys vyriškiai. Kartais solidūs viengungiai prieš susituokdami paprašo slapta ištirti jų mylimųjų praeitį. Surinkti įrodymus nesunku. Tačiau kas būtų, jei kiekvienam klientui atskleistume visą tiesą? – retoriškai klausė privatus seklys. – Žmonės skirtingi, dažnas linkęs smurtauti. Jei tokiems papasakočau apie žmonų ar draugių neištikimybe, o paskui toms moterims kas nors atsitiktų, kaltė slėgtų visą gyvenimą.“

Įžvalga ir padorumas praverča ir vertinant klientų sužadėtines. Sužinojęs, kad būsima nuotaka prieš daugelį metų „ne itin teisingai gyveno“, tačau dabar elgiai nepriekaištingai, seklys svarsto: ar tikrai verta atskleisti senas nuodėmes ir sugriauti dviejų žmonių gyvenimus? Jei visi Lietuvos sekliai laikytųsi nerašyto etikos kodekso, lietuviams nereikėtų krūpčoti išgirdus: „Šypsokitės, jus ilmuoja slapta kamera!“

Kartą į Olego vadovaujamą biurą kreipėsi Vilniuje veikiančo Norvegų klubo nariai. Šie geraširdžiai užsieniečai labdaringai rėmė vienus Žirmūnuose esančus mergaičų globos namus.

Istorija prasidėjo banaliai: iš globos namų staiga be žinios dingo šešiolikmetė jų gyventoja. Bėgo savaitės, mėnesiai, o apie merginą nebuvo jokių žinių. Nieko „nežinojo” ir pražuvėlės draugės. Auklėtojai ėmė nerimauti, ar graži panelė netapo prekiautojų žmonėmis auka. Pažįstami ėmė slapča kuždėtis, kad paauglė veikiausiai mirusi. Beveik niekas netikėjo, kad pragyvenimo šaltinio neturintis jaunas žmogus tiek laiko ištvertų be maisto, drabužių ir namų.

„Norvegai suprato: policija merginos žvalgosi vangiai, tėvams ji nerūpi, todėl geriausia kreiptis į tuos, kurie iš tikrųjų ieškos, – pasakojo vyriškis. – Sudarėme sutartį ir ėmėmės darbo.“

Privatus detektyvas tvirtino, kad iš pradžių buvo sunku. Policijos bei kitos specialiosios tarnybos, bet ne privatūs sekliai, gali naudotis asmenų duomenų bazėmis, operatyvinėmis priemonėmis (slapta klausytis pokalbių, gauti telefonų skambučų išklotines). Kreiptis tokios pagalbos į savo buvusius kolegas detektyvai taip pat neturėjo teisės. „Įtarėme, kad merginą galėjo paversti prostitute, o gal net išvežė iš šalies. Ilgai apie ją nieko nežinojome, – sakė Olegas. – Ir vis dėlto vieną dieną pabėgėlę suradome!“

Olegas Rimanas detektyvu triūsia nuo 16 metų: apie šią profesiją svajojo nuo vaikystės. Dar įdomesnis seklio pomėgis: Olegas domisi magija ir triukais. Tik vėliau sužinojome, kad mūsų pašnekovas yra Lietuvos iliuzionistų klubo viceprezidentas, lankosi tarptautiniuose magų kongresuose, o savo bibliotekėlėje sukaupė per 100 knygų apie šį „stebuklingą meną“.

„Nutariau pasitelkti magiją, – šypsojosi mūsų pašnekovas. – Su globos namų administracija susitariau, kad paruošiu vaikams gražią programėlę.”

Renginys truko 20 minučų, grojo muzika, o mergaitės žiūrėjo triukus. Vaikų širdelės – ne geležinės. Netrukus mainais už suteiktą džiaugsmą globos namų gyventojos detektyvui atskleidė keletą svarbių smulkmenų. „Pajutau, kad pagaliau suradau siūlo galą, – pasakojo Olegas, – o kitą naktį jau beldėmės į vieno buto duris.”

Mergina buvo priblokšta, kai ją pavadino vardu nepažįstamas malonios jaunatviškos išvaizdos vyriškis. Išsigandusią bėglę detektyvas nuramino paaiškinęs, kad jis nėra pareigūnas.

„Mergina nebuvo bloga: prieš pasprukdama iš globos namų kūrė eilėraščus, sportavo. Pabėgti ją privertė pilka, kareivinių gyvenimą primenanti laikinųjų globos namų kasdienybė,” – pasakojo Olegas.

Tą naktį bėglė ir detektyvas daug kalbėjosi apie gyvenimą. Vyriškis merginą įtikino, kad be pragyvenimo šaltinio „laisvėje” ji ilgai neištvers, ir prižadėjo, kad norvegai jai padės. „Paėmiau jos asmens pažymėjimą ir, gavęs pažadą, kad kitą dieną atvyks į vieną kavinę, išvažiavau”, – privatus detektyvas neturi teisės sulaikyti asmens. Bet mergina neapgavo: ji iš tiesų susitiko su seklius pasamdžiusiais norvegais.

Privačų detektvvų biuras ieško dingusių be žinios, išaiškina nesąžiningas aukles, namų tvarkytojas ir slaugytojas, ieško skolininkų, padeda atsikratyti slaptų pasiklausymo įrenginių patalpose ir transporto priemonėse, padeda surinkti seksualinio priekabiavimo bei neištikimybės įrodymus. Ir visa tai vyksta arti teisėtumo ir neteisėtumo ribos.

Kartą O. Rimano vadovaujami detektyvai stebėjo vyriškį. Pasiturinti kaunietė skyrėsi su neištikimu sutuoktiniu, tačau neturėjo jo kaltės įrodymų. Pagal įstatymus turto padalijimo proporcijos gali priklausyti ir nuo sutuoktinių kaltės dydžio. „Nusidėjusiajam” teismas gali priteisti mažesnę turto dalį. Tačau kaip teismui įrodyti antrosios pusės nuodėmes, kad tai nebūtų palaikyta kerštu ar prasimanymais? Fiksuoti faktines aplinkybes, tai yra filmuoti žmogų, gali tik antstoliai. Bet joks teismo vykdytojas valandų valandas nekiurksos su kamea laiptinėje, patvoryje, gatvėje ir nelauks pasirodant meilužių. Dauguma antstolių tai atliktų tik gerai žinodami, kur ir kada lankysis „reikalingi objektai”. Todėl Olego vadovaujamiems detektyvams teko paplušėti, kol aptiko klientės sutuoktinio meilu�žės adresą ir išsiaiškino „apsilankymų grafiką“.

„Antstolis užfiksavo, kaip vyriškis įeina į mylimosios namą, tačau klientei šių įrodymų neprireikti: šeima taikiai išsiskyrė, – atvejį iš savo praktikos atskleidė Rimanas. – O džiugiausias įvykis: Kovo 8-ąją kitam savo klientui sugebėjome įrodyti, kad jis žmoną įtarinėjo be pagrindo, moteris jam buvo ištikima.“

Ar privatūs detektyvai meilužius seka net miegamuosiuose, Rimanas nepasakojo. Detektyvo garbės kodeksas įpareigoja saugoti klientų paslaptis. Kita vertus, seklių veikla iki šiol Lietuvoje neįteisinta.

Užtat privatūs piliečai ir operatyvininkai kartais „smaginasi” iš peties. Štai kokią istoriją žurnalistei papasakojo vienos specialiosios tarnybos darbuotojai.
Kartą vienas iš tarnybos šefų išvyko į kitą miestą patikrinti, kaip dirba pavaldiniai.

Kadangi ponas garsėjo pomėgiu linksmai leisti laiką, o stipriųjų gėrimų degustavimą derindavo su perkamos meilės malonumais, pavaldiniai pasirūpino, kad jam nieko netrūktų. Sako, veiksmas vykęs vieno pareigūno sodyboje netoli jūros. Viskas būtų puiku, tačau linksmybių įkarštyje savo bosą pavaldiniai slapta nufilmavo. Istorija nutyli, ar juostoje užfiksuotos scenos skirtos tik suaugusiesiems, ar jas galėtų žiūrėti asmenys nuo 14 metų. Regis, „kompromatas” buvo gana rimtas. Pasakojama, kad netrukus pavaldiniai visai išpaiko: tinginiavo, padarė tarnybinių nusižengimų. Bet kai po pusmečo šefas nusprendė įvertinti jų darbą ir nusiuntė komisiją, šiai teko sustoti pusiaukelėje. Mat slaptieji „operatoriai” paskambino šefui ir pareikalavo susigrąžinti „pasiuntinius”. Antraip„operatoriai“ galį supykti ir „kai ką“ pakuždėti žiniasklaidai.

Pakako vienintelės užuominos boso savisaugos instinktui sužadinti. Per visus karjeros metus jis taip ir nepamiršo turįs „neliečamų” pavaldinių. Pamokos operatyvininkus užgrūdina. Galime spėlioti, kad viršininkas vėliau sukaupė solidžius pavaldinių dosjė. Mat kai jis sykį Švedijoje nekukliai mojavo lietuvišku tarnybiniu pažymėjimu reikalaudamas po 21 valandos parduoti degtinės, jį lydėję bendražygiai tik liūdnai lingavo galvas. Niekas nedrįso šefo sudrausminti, o vėliau – inicijuoti tyrimo dėl pareigūno vardo žeminimo.

Ne iš kelmo spirta ir vienos medicinos įstaigos vadovė. Kontrolieriams nustačus aibę pažeidimų moteris „svečus” pavaišino šampanu su klofelinu. Šiems apgirtus nuo vienos taurės ir užsnūdus tiesiog ponios kabinete buvo padaryta keletas „nepatogių“ nuotraukų. Pabaiga kaip pasakoje: o paskui ponia ilgai ir laimingai vadovavo.

Papasakojome porą istorijų, kai kompromituojančos fotografijos ir vaizdajuostės nebuvo paviešintos. Bet pasitaiko ir kitaip. Neseniai vienas dienraščų išspausdino sostinės pareigūno nuotrauką, kurioje vyras apsikabinęs striptizo šokėją. Nesužinosime, kaip į šį akibrokštą reagavo pareigūno artimieji, tačau vyriškis vos neprarado darbo. Kas ir kada gali mus sekti, filmuoti, fotografuoti? Ar galima brautis į privačą žmogaus erdvę? Apie tai savo nuomonę išsakyti paprašėme keleto ekspertų.

Ką apie „Šerlokus Holmsus“ mano mūsų ekspertai

ARŪNAS MARCINKEVIČIUS, advokatas: „Lietuvoje klostosi panaši situacija, kokia neseniai buvo su teisinių paslaugų įmonėmis. Pastarųjų specialistai, net įgiję tokį pat išsilavinimą kaip advokatai, negalėjo savo klientams atstovauti teismuose. Europos valstybės seniai yra priėmusios privačų detektyvų veiklą reglamentuojančus įstatymus. Mūsų šalyje triūsiantys privatūs detektvvai nei sekti, nei slapta filmuoti žmonių neturi teisės.”

ERIKAS KALIAČIUS, verslininkas, buvęs Vilniaus policijos vadovas: „Vien Vilniuje pusiau legaliai veikia apie 10 privačų detektyvų ir firmų. Ši veikla turėtų būti legalizuota. Tačau kažkam tikriausiai naudinga, kad iki šiol toks įstatymas nepriimtas. Kam naudinga? Manau, kad kai kurioms įtakingoms monopolinėms firmoms. Kai vadovavau saugos tarnybai „Trikampis žiedas”, į mus nuolat kreipdavosi žmonės seklių paslaugų. Paaiškinus, kad tokia veikla neteisėta, jie tik nusijuokdavo, esą nueis pas konkurentus. Privataus detektyvo paslaugos vidutiniškai kainuoja nuo 1000 iki 5000 litų… Ar mane yra sekę? Taip. Tiesa, ne privačoje erdvėje… Lengviausia dirbti sekliams, kurie turi ryšių specialiosiose tarnybose. Technikos amžiuje nustatyti, kur yra sekamas žmogus, – lengva. Mano nuomone, kai kurie privatūs sekliai iš teisėtai veikiančų specialiųjų tarnybų gauna informaciją apie žmogaus buvimo vietą. Visų pirma padeda mobilieji telefonai. Kita vertus, vien policijos kamerų tinklas jau aprėpia visą Vilniaus senamiestį, netrukus apims dar platesnę teritoriją. Teoriškai įmanoma, kad senamiestyje įrengtas kameras prižiūrinčame policijos komisariate pažįstamų turintis asmuo gautų informaciją apie bet kurį minėtoje teritorijoje pasirodžiusį jį dominantį pilietį. Į restoraną su meiluže taip paprastai nenueisi.”

HENRIKAS MICKEVIČIUS, žmogaus teisių specialistas: „Tie, kurie slapta, be teisėto pagrindo filmuoja, fotografuoja kitus asmenis, pažeidžia žmogaus teises. Pastarąjį pusmetį dėl panašių problemų į mus kreipėsi keletas piliečų. Ar teisėtai pasielgė tie, kurie striptizo šokėjos glėbyje nufotografavo pareigūną? Nemanau, kad slapta fotografuoti asmenį ne darbo metu yra teisėta. Man atrodo, kad rinkti kompromituojančą medžiagą tikrai nėra pakankamas pagrindas fiksuoti pareigūno asmeninį gyvenimą.“