Rusijoje žuvusių karių apkase – ir sagos su Vyčio ženklu. Dienraštis „Lietuvos rytas“

Jau beveik metai Rusijos Pskovo srities Idricos cerkvės rūsyje guli keturių lietuvių palaikai, sudėti į plastikinius maišus. Kaip jie ten atsidūrė?

Tų keturių lietuvių tiesus kelias į mirtį prasidėjo 1940-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės praradimo metais. Okupantams reikėjo spręsti, ką daryti su Lietuvos kariuomene.

SSRS gynybos liaudies komisaras Semionas Timošenka rugpjūčio 17 dieną paskelbė įsakymą Nr.0191 – inkorporuoti Lietuvos kariuomenę į Raudonąją armiją, ją perorganizuoti į 29-ąjį teritorinį lietuvių korpusą.

Vadu buvo paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas.

1940 metų rugpjūčio 27 dieną SSRS liaudies komisariato įsakymu Nr.0010 įsakyta lietuviams palikti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas (1930 m. pavyzdžio), nuėmus antpečius.

1940 metų gruodį buvusiems Lietuvos karininkams suteikti sovietiniai kariniai laipsniai.

29-ąjį korpusą sudarė dvi divizijos. 184-oji įkurdinta prie Varėnos, 179-oji – prie Pabradės. Iš esmės lietuviai kariai buvo internuoti savo gimtinėje. Metus privalėjo mokytis rusų kalbos, praktikuotis karinėse pratybose.

Į tremtį arba į Rusiją

Buvusių Lietuvos kariškių represijos prasidėjo po pusmečio. Atėjo Antrasis pasaulinis karas. 1941 metų vasario 23 d. visi sovietinės kariuomenės kariai privalėjo duoti priesaiką.

Dalis lietuvių bandė atsisakyti. Bet buvo priversti.

Yra išlikusių nuotraukų, kaip lietuviai kariai, vilkintys Lietuvos uniformas be antpečių, prisiekia kartu su sovietų kareiviais.

Tačiau jų pasipriešinimas nebuvo užmirštas.

Atsisakiusieji duoti priesaiką buvo įtraukti į nepatikimųjų sąrašus. Vėliau jie buvo areštuoti, ištremti į Sibirą, daugiausia – į Norilską.

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis 184-osios lietuvių divizijos karių, manoma, iškart pasidavė vokiečiams. Jie galėjo grįžti į namus ir dauguma jų sudarė okupuotos Lietuvos policiją.

Todėl Vilniaus, kaip buvo numatyta, 184-oji divizija negynė ir paliko vokiečiams laisvas rankas. Jie Lietuvos sostinę užėmė be mūšių.

Vilnių ginti buvo įsakyta 29-ojo teritorinio lietuvių korpuso 179-ajai divizijai, stovėjusiai prie Pabradės.

Tačiau vokiečių aviacijos bombardavimai suardė planus ir divizija per Švenčionis patraukė į Rusiją užimti antrosios gynybos linijos už Dvinos upės.

Nuolat bombarduojami lietuvių kariuomenės būriai, kuriuose buvo ir sovietinės armijos karių, žygiavo padrikai.

Vieni lietuviai atsiliko ir pasidavė vokiečiams, kiti skubėjo į Rusiją, kad nepatektų į apsuptį.

Galima teigti, kad iš buvusių 12–15 tūkstančių Lietuvos kariuomenės karių Pskovo sritį pasiekė gal tik apie 2000, 29-ojo lietuvių korpuso likučiai.

Šis faktas turėtų palengvinti paieškas, kas yra tie keturi lietuvių kareiviai, kurių palaikai atkasti Pskovo srityje prie Idricos gyvenvietės”, – „Lietuvos rytui” pasakojo karo istorikas vilnietis Jurijus Kižinas.

Žuvo mūšyje su vokiečiais

Pskovo srityje, Ostrovo rajone, atsidūrę buvusios Lietuvos kariuomenės kariškiai tebevilkėjo lietuviškas uniformas.

Sovietinės armijos mūšiuose su vokiečiais jie kurį laiką nedalyvavo, jais nebuvo pasitikima. Turėjo ginklų, bet baiminantis išdavystės neturėjo šovinių.

Vis dėlto Vakarų fronto maršalas S.Timošenka paskelbė įsakymą Nr.49 – neleisti prasiveržti vokiečiams prie Idricos gyvenvietės, organizuoti pasipriešinimą ir tam panaudoti 29-ojo teritorinio lietuvių korpuso karius, juos apginkluoti.

Bet vokiečių aviacija pasipriešinimą pralaužė.

Buvusios nepriklausomos Lietuvos kariams karas čia ir baigėsi.

Jais nepasitikėta. Dalis jų buvo permesti į darbus Rusijos gilumoje, dalis žuvo mūšyje.

Tarp žuvusių – ir tie keturi kariai, kurių palaikai buvo ekshumuoti 2012 metų balandžio 12 dieną Idricoje.

Aptiko rusų pėdsekiai

Lietuvių karių palaikai buvo rasti palyginti nesunkiai – jie gulėjo apkasuose, užberti nestoru žemių sluoksniu.

Palaikus aptiko visuomeninės Rusijos organizacijos „Panteros pėdsakas” („Sled pantery“), užsiimančios karo aukų paieškomis, Pskovo srities padalinio nariai. Konkrečiai – Vladimiras Jeremejevas.

Buvo pastebėta, kad tarp sovietinės armijos karių palaikų yra palaikai keturių kariškių, vilkėjusių kitos šalies uniformas ir turėjusių ne rusų, o vokiečių gamybos kario reikmenų.

Surašytas radinių aktas

Remiantis Rusijos įstatymu dėl karių palaikų perlaidojimo buvo surašytas radinių aktas.

Akte išvardyta, kad rasti keturių vyrų skeletai, kai kurie sutrupinti skeveldrų.

Du vyrai buvo karininkai. Vieno jų pavardė „Dalbogas J” įrėžta ant kario katiliuko dangtelio.

Šalia rastas ir vestuvinis auksinis žiedas su lietuvio auksakalio įspaudu.

Ant kitam karininkui priklausiusio katiliuko įrėžti inicialai „G f“, o ant jo turėto šaukšto – raidės „L A“. Šalia šio karininko rasta ir 20 centų lietuviška moneta, pusės JAV dolerio moneta, ženkliukas su užrašu „Tadeuš Kosciuška“.

Taip pat rastos odinių diržų liekanos, diržų sagtys, 5 sagos su Vyčio atvaizdu, vokiečių gamybos 1918 metų pavyzdžio šalmai, aliumininės gertuvės, odinių aulinių batų, pistoletų dėklų liekanos, vokiškas kompasas.

Dviejų eilinių karių diržų liekanos rodo, kad diržai buvo brezentiniai, o ne odiniai kaip karininkų.

„Sovietų armijos kariai avėjo daug prastesniais, ne odos batais, neturėjo tokių šalmų. Ir sagos su Vyčio atvaizdu, ir kiti daiktai rodo, kad jie lietuviai“, – paaiškino J. Kižinas, tuos radinius parsigabenęs į Lietuvą.

Galėtų būti muziejuje

Ar tikrai pakanka įrodymų, kad Idricoje rasti palaikai iš tikrųjų yra Lietuvos kariuomenės kariškių?

„Išstudijavus radinius galima daryti išvadą, kad jie iš tiesų priklauso iš Lietuvos kariuomenės divizijos suformuoto 29-ojo teritorinio lietuvių korpuso kariams, kurie 1941 metų liepos mėnesį žuvo prie Idricos per hitlerininkų lėktuvų antpuolį.

Manome, kad relikvijoms saugoti tinkama vieta būtų Vytauto Didžiojo karo muziejus”, – kalbėjo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas.

Paprašė pasižadėjimo

Kaip privatus asmuo, gyvenantis Vilniuje, gavo istorines relikvijas ir jas išsivežė iš Rusijos?

„Tyrinėju karo istoriją, asmeniškai bendrauju su karo aukų paieškų organizacijomis. Kai man pranešė apie rastus Lietuvos kariuomenės karius, pats nuvykau į Idricą.

Nedaug trūko, kad lietuviai būtų buvę perlaidoti drauge su sovietų armijos kariais ir niekas apie juos nebūtų išgirdęs.

Paprašiau Idricos gyvenvietės vadovų, Pskovo srities administracijos raštiško pasižadėjimo neperlaidoti lietuvių karių, kad juos būtų galima grąžinti į tėvynę.

Buvo sudarytas aktas, kurį 2012 metų spalio 2 dieną pasirašė komisijos nariai – Idricos ir Pskovo srities vadovai, Idricos cerkvės šventikas tėvas Vitalijus Nikolajevas, lietuvių karių palaikus suradęs ekspedicijos vadovas V.Jeremejevas ir aš.

Keturių buvusios Lietuvos kariuomenės karių palaikai, sunumeruoti nuo 1 iki 4, sudėti į plastikinius maišus, užantspauduoti ir įdėti į atskiras dėžes.

Man buvo patikėtos karių relikvijos, aš jas atgabenau į Lietuvą”, – pasakojo karo istorikas. J.Kižinas mano, jog tie palaikai galėtų būti atgabenti į Lietuvą ir perlaidoti.

Reikėtų pargabenti šimtus

Paklaustas apie galimybę perlaidoti Lietuvoje karių palaikus, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis atsakė: „Kariai, kurių palaikai rasti Idricoje, buvo inkorporuoti į Raudonosios armijos sudėtį ir davę priesaiką.

Pagal tarptautinius susitarimus kariai, žuvę svetimame krašte, ten ir turi būti palaidoti.

Kitu atveju mums gali tekti pradėti vežti šimtus 16-osios divizijos karių palaikų iš Rusijos ir tada Lietuvoje prireiktų naujų kapinių.”

Buvo pakliuvę į verpetą

Tačiau premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas, žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas laikosi kitokios nuomonės. Jam ši istorija – gerai žinoma nuo pat pradžių.

Laima Lavaste